Genialumas yra paprastumas. Šia banalia tiesa dar kartą įsitikini tuštindamas lėkštę po lėkštės Portugalijos baruose, restoranuose ar kavinėse.
Pasimokyti kulinarinių gudrybių iš šalies, kur rytais vandenyno pakrantes aplimpa moliuskų rinkėjai, o šviežutėlių aštuonkojų kilogramas turguje kainuoja apie dvidešimt litų, nelengva. Vis dėlto, jei negali keisti situacijos, t. y. ingredientų, – gali keisti požiūrį.
Po viešnagės įspūdingų gamtos vaizdų, jaukių tarsi ne šio amžiaus miestų ir gastronomijos kulto šalyje IQ dalijasi portugalų kulinarijos ir gyvenimo būdo atradimais.
Maistas YRA svarbu. Būtent „yra“ šiame sakinyje – esminis žodis. O „kur valgysime“ – esminis klausimas tiek kalbant apie vakaro planus, tiek apie planuojamą išvyką į kitą šalies regioną, tiek rengiant asmenines šventes.
Po vynuogynais aplipusį Duero upės slėnio regioną keliaudami restorano, kuriame buvo suplanuoti pietūs, link automobiliu sukinėjomės ilgokai. Restoraną nusižiūrėjusių draugų, gyvenančių Porte, paklausiau, ar dažnai jie lankosi šiame restorane. „Nė karto“, – išgirdau. Planuojant išvyką atlikti ir namų darbus, t. y. nuspręsti, kur pakeliui geriausia stoti pietauti – būtinybė.
Ką valgysime, kur pietausime, ką čia verta užsisakyti, kas skanu, o kas dar skaniau – regis, šiems klausimams portugalai skiria daug dėmesio savo dienotvarkėse. Patiekalai iš kokybiškų, šviežių produktų yra lyg įrodymas, kad pasirinkus gerus ingredientus vargintis su įmantrybėmis nebeverta; pavyzdžiui, aštuonkojį galima patiekti tiesiog su virtomis bulvėmis ir paprasčiausiu svogūnų padažu. O maitinimo vietose padavėjai (beje, su retomis išimtis – kone vien gerokai pražilę brandaus amžiaus vyriškiai), vos atnešę meniu, net neklausti baksteli į vieną ar kitą patiekalą, kurių asmeniškai rekomenduoja paragauti.
Šventas metas bendrauti. Dar smagiau stebėti, kaip tie žili padavėjai žvitriai sukiojasi tarp stalų, prie kurių vakarienei susiburia trys ar net keturios kartos.
Nors šalies valdžios taupymo politika pasipiktinę žmonės viešnagės metu išėjo protestuoti į gatves, neatrodo, kad taupydami jie greitai ryšis atsisakyti vakarienių ar pietų restoranuose. Nedideliame žvejų restorane Porte ant vandenyno kranto prie gretimo stalelio susėdęs garbaus amžiaus moterų būrelis, kurį klegantį aptikome užsukę į restoraną, regis, kone chalatus vilkėdamas užbėgo tiesiog iš kaimyninių namų. Nors mūsų kompanija vakarieniavo, vertinant lietuviškais standartais, netrumpai, išeidami senutes palikome dar tebetaršančias ėrienos ir jūrų gėrybių patiekalus. Mėgautis maistu čia mokama ir mėgstama, mėgautis kompanija ir bendravimu – taip pat.
Pietus pasidalyk su draugu. Yra ir dar viena priežastis, kodėl pietauti ar vakarieniauti verta traukti ne vienam, o su didesne kompanija. Tai – patiekalų porcijų dydis, kuris Portugalijoje išties įspūdingas. Aiškiai į turistus orientuotuose restoranuose lėkštės ne visada tokios gausios, bet užėjus į vietinių nusėstą maitinimo vietą kepsnio, troškinio ar jūrų gėrybių rinkinio paprastai verta užsisakyti vieną porciją dviem. Priešingu atveju gali tekti gailiai žvelgti į vis dar artipilnį puodą su ryžių ir jūrų gėrybių troškiniu ir suvokti, kad daugiau, deja, nė kąsnelio.
Mėgautis tuo, ką turi. Rekomendacija rinktis vien šviežias, o ne šaldytas jūrų gėrybes Lietuvoje gali nuskambėti kaip pasityčiojimas. Bet ir Portugalijoje anaiptol ne triskart per dieną maitinamasi šviežiais aštuonkojais, krabais ar omarais. Galima stebėtis ir pavydėti, kaip portugališkų puodų valdytojai išmokę panaudoti du paprastus dalykus – pupas ir menkę. Iš šios žuvies yra prikurta tiek patiekalų receptų, kad visus metus galima valgyti vis naują patiekalą. Kūrybiškas požiūris į paprasčiausius ingredientus atsiskleidžia ir kalbant apie tokį dalyką kaip pupos, ne tik kurpiant įvairius troškinius, bet ir patiekiant kaip užkandį prie alaus – tokį derinį teko matyti daugybėje kavinių.
Neatsisakykite deserto. Gyvenimas ir taip sūrus, pašmaikštautų koks vietos restoranėlio šeimininkas, išdidžiai nešdamas atskirą desertų meniu. Skrupulingai skaičiuojantiems liemens centimetrus daug kur siūloma gardi alternatyva – vaisių salotos arba tiesiog sezono vaisiai. Tačiau tikrai verta pasilepinti kuriuo nors iš gardžių ir itin saldžių pyragaičių ir pyragų. Juolab kad miestelių gatvėse „Pastelaria“ (kepykla ar desertinė, kur siūloma kava ir įvairūs pyragaičiai) – turbūt dažniausiai aptinkama iškaba.
Apie „pastel de nata“ pyragaičius yra girdėjęs turbūt kiekvienas, kas nors kartą įkėlė koją į Lisaboną. Belemo rajone šie pyragaičiai kepami jau nebe pirmą šimtmetį, ir visą šį laiką jų receptą pavyko išlaikyti paslaptyje. Nors išoriškai identiškų pyragaičių teko matyti ir Fare, ir Porte, pažįstami portugalai patikino, kad vis dėlto tai ne tas pats. Beleme praeiti pro kavinę, kurioje kepami šie gardėsiai, jos nepastebėjus neįmanoma: prie durų nuolat nusidriekusi ilgiausia eilė vietinių ir turistų, neatsispyrusių šių gardėsių legendai.
Nepamirškite saiko. Nebuvusius Portugalijoje lengva identifikuoti iš ne tokio jau reto klausimo apie suvartoto Porto vyno kiekius. Ragavusieji žino, kad šis likerinis vynas yra specifinis, itin saldus ir lietuviškam skoniui gal net ne itin įprastas. Vis dėlto portugalai šį gana stiprų gėrimą vartoja labai nedideliais kiekiais, tik kaip aperityvą ar ragaudami desertus. O ant pietų ar vakarienės stalo dažniausiai taurėse teliūskuoja „vinho verde“ – „žalias“, o iš tiesų – tiesiog jaunas ir lengvas vynas.
Geriausias būdas pažinti įvairius Porto vyno niuansus – dalyvauti bent vienoje degustacijoje. Puikus būdas tai padaryti – leistis bent dienos išvykai į Duero upės slėnį, kur kalnų šlaituose žaliuoja neaprėpiami vynuogynai, o virš jų iškelti milžiniški vis kitų vyno gamintojų prekės ženklai. Rugsėjį Porte galima sėkmingai pataikyti ir į Porto vyno dienas, vykstančias ant upės kranto po atviru dangumi. Čia galima paragauti ne tik įvairių gamintojų vyno rūšių, bet ir dalyvauti maisto ruošimo mokymuose.
Net ir prie automobilio vairo netrukus sėsiantys vairuotojai per pietus ramiai išgeria taurę „vinho verde“. Tačiau į padauginusius čia žiūrima itin kreivai, o alkoholis tikrai nėra vienintelė pramoga. Tuo lengva įsitikinti savaitgalį pradedančiame švęsti Porte: vėlų penktadienio vakarą nuo baro iki baro, prie kurių groja tik gyva muzika, traukiančių automobiliais buvo ne mažiau nei pėsčiomis.
Originalumas įsimena. Globalėjančiame ir vis „ankštesniame“ pasaulyje nustebti, regis, tampa vis sunkiau. Tačiau Portugalijoje su vietinių pagalba teko aptikti keletą vietų, į kurias traukia grįžti vėl ir vėl. Priežastis? Ne tik skanus maistas ar veltui antrą porciją užkandžių dovanojanti barmenė. Tiesiog tos vietos išsiskyrė ir įsiminė dar kažkuo, ką būtų galima vadinti užeigos dvasia.
Pačiame Lisabonos centre veikiančio „A outra face da lua“ meniu įsimintinu nepavadinsi – gardūs, bet paprasti užkandžiai ir gėrimai. Tačiau už senų žalios spalvos durų slypi smagi vieta, talpinanti ir vintažinių drabužių parduotuvę, ir kavinę, o tarp baro ir keisčiausių drabužių lentynų laviruoja ganėtinai pankiškos išvaizdos jaunuoliai, dirbantys ir barmenais, ir padavėjais, ir pardavėjais.
Sostinės centre, netoli poeto Fernando Pessoa skulptūros, yra „Restaurante Cabacas“ – tikra mėsėdžių svajonė. Kiekvienam restorano lankytojui atnešama įkaitinto akmens plokštė, indeliai su įvairiais prieskoniais ir gabalas žalios mėsos. Supratote teisingai – išsikepti kepsnį tenka pačiam svečiui, tiesiog sėdinčiam prie restorano stalo. Nors populiariose keliautojų interneto svetainėse ši vieta su panieka kartais vadinama turistine, į ją neretai traukia ir patys portugalai. O jiems, žinia, bet kokiu maistu – ar lėkštėse, ar ant akmens – neįtiksi.
