Ji – viena garsiausių Lietuvos architekčių ir šiaip stipri moteris. Audra Kaušpėdienė, stovėjusi prie kultinės grupės „Antis“ lopšio, visuomet palaiko jaunus kūrėjus ir meninius jų eksperimentus, ypač šių panaudojimą interjere. Visi jos kurti interjerai kupini teatrališkumo, intelektualios žaismės ir istorinio šarmo.
PAPLŪDIMYS: Žydroji lagūna, Islandija
Tai turėjo būti tik poros valandų sustojimas oro uoste pakeliui iš Vilniaus į Niujorką. Islandijos oro linijų pasiūlymas pasinaudoti jų paslaugomis ir persėsti į transatlantinį lainerį Keblavike virto trijų dienų pažintimi su paslaptinga tolima šalim – nesuprantu, kaip galima būtų buvę praleisti tokią progą? O paskutinę dieną, jau paliekant Reikjaviką, pasirinkau aplinkinį, ilgesnį kelią į oro uostą, sustodama kelioms valandoms prie Žydrosios lagūnos, išvydau tikrą Mėnulio peizažą Žemėje, kraterį, pilną garuojačio sidabro… Juodas plikas laukas iki horizonto ir žydra akis jame nurungė visus egzotiškus paplūdimius su jų baltu smėliu ir vešliomis palmėmis, jau matytus ir dar tik laukiančius manęs.
VAIZDAS: Pietų kanalas (Canal du Midi), pietų Prancūzija
Čia patys Prancūzijos pietūs, Langedoko provincija, spalio pabaiga. Gamta lengvai nuilsusi po vasaros karščių, bet saulė dar dosni. Tingi popietės valanda. Barža slysta mirguliuojančiu platanų alėja. Akimirkos, kai pavydi pats sau. Bejėgiškai griebiesi fotoaparato ir bandai išsaugoti, kas neįmanoma; kamera, matyt, irgi tuo netiki, ryškumo trūksta – ir nuotrauka labiau panaši į impresionistinę tapybą.
VIEŠBUTIS: „Gramercy Park hotel“, Niujorkas
Šlovinga „Gramercy Park hotel“ istorija trunka jau devintas dešimtmetis, bohemiška viešbučio dvasia traukia pasaulio didžiuosius. Johnas F. Kennedy su šeima, Axelis Rose’as, Davidas Bowie, Madonna – vos keletas jų, tik man šįkart įdomesni pastato autoriai. Aptikusi jį ką tik atidarytą po atnaujinimo, netekau žado. Savininkams ryžtingai apsisprendus, stilingas neorenesansinis pastatas su nuosavu sodu įžengė į XXI amžių, radikaliai pasikeitęs ir gerokai nutolęs nuo įprastų nuobodžių pseudoistoristinių sprendimų.
Kad tai nutiktų, padirbėjo tūrio rekonstrukcijos architektas Johnas Pawsonas ir naujojo interjero autorius – tapytojas, skulptorius ir kino režisierius Julianas Schnabelis, mums pažįstamas iš tokių filmų, kaip „Skafandras ir drugelis“ ir „Baskija“. Interjeras stulbina neįtikėtinomis spalvų, medžiagų, faktūrų, detalių dermėmis – beprasmiška vardinti, čia puikiai sugyvena, atrodo, nesutaikomi dalykai. O nuolat keičiami šiuolaikinio meno meistrų darbai tiesiog verčia viešbutį MOMA filialu; iš autorių minėtinos tokios įžymybės kaip Damienas Hirstas, Jeanas-Michelis Basquiatas, Andy Warholas, Davidas Salle’as, Robertas Mapplethorpe,as Fernando Botero… Menas yra pagrindinis šio pastato veikėjas ir pats pastatas yra menas.
KELIONĖ: Marokas
Mūsų autobusas riedėjo, ko gero, Alejandro Gonzálezo Iñárritu šedevro „Babelis“ keliautojų maršrutu – nuo vandenyno iki dykumos ir atgal. Tik toje vietoje, kur Cate Blanchett heroję pašauna, kur Bradas Pittas karštligiškai svarsto, kuri ambulatorija, Uarzazato ar Erfoudo, arčiau, mums pasisekė labiau – mes gyvi ir sveiki įveikėme distanciją: nuo Atlanto iki Sacharos, nuo Kasablankos iki Meknešo, Fešo, Erfoudo ir atgal, į Marakešą ir vėl link vandenyno, iki Es Saviros. Kone kasdien naujas viešbutis, svaiginanti peizažų kaita, miestai be plano ir adresų – ten vis prisimindavau Paulo Bowleso knygos trijulės likimus Maroko dangaus prieglobstyje; spalvos, ornamentai, skoniai, kvapai – visa tai Marokas, ir aš ten grįšiu.
PASTATAS: Pekino Olimpinis stadionas
Jei ne Pekino olimpiada ir „Paukščių Lizdas“, vis tiek tai būtų kuris nors ypatingo šveicarų architektų dueto – Hercogo ir de Meurono – darbas: Barselonos Forumas, Madrido „CaixaForum“ ar Tokijo „Prada“, o greičiausiai – „Tate Modern“, drąsi ir protinga elektrinės ant Temzės kranto konversija, pakeitusi Londono meno vartojimo įpročius visiems laikams.
Tačiau autorių pergalė Pekino olimpinio stadiono projekto konkurse pakėlė juodu į naują altitudę, o tūkstantmečius skaičiuojantis miestas su pasididžiavimu priėmė naują simbolį. Nuostabi įkvėpimo pergalė, paliekanti mums viltį, kad architekto profesija ideali idealiomis aplinkybėmis.
MIESTAS: Niujorkas
Miestai kaip žmonės, dviejų vienodų nėra; vieni gražūs, bet mes jiems abejingi, o kiti bjaurūs ir tokie mieli! Kai pirmąkart išlindau iš Niujorko požemio, jau neatsimenu, kurios gatvės ar aveniu kampe, ir pataikiau tiesiai į tokį charakteringą iš šaligatvių grotų virstantį garo debesį, o prieš akis raudono mūro siena lipo į dangų gaisrininkų kopėčios, supratau: čia mano miestas, aš pažįstu jį seniai seniai, ir visai nesvarbu, kad tik šiandien susitikome.
Knygos, filmai, klipai man tiek apie jį buvo pripasakoję, kad tik spėjau tikrinti gyvai. Bastytis po Niujorką be ypatingo plano – ypatingas malonumas, paklysti neįmanoma, o atradimai kiekviename žingsnyje. Banalu aprašinėti seną pažįstamą ir nediskretiška. Tad, jei turite minutėlę, tiesiog nerkite į Niujorko minią ir ji jus nuneš teisingiausiu keliu.
MENO KŪRINYS: „King Crimson“
Jie pradėjo kartu su Janis Joplin, Jimi Hendrixu, Jimu Morisonu šlovingais 1969 aisiais. Vasarą sugrojo Haid Parke „Rolling Stones” organizuotame koncerte, rudenį pasirodė pirmas pritrenkiantis jų diskas „In the Court of the Crimson King“ ir taip prasidėjo grupės pergalingas žygis, besitęsiantis iki šiandien. Jau penktą (!) dešimtmetį kritikai ginčijasi dėl „King Crimson” muzikos stiliaus, matuodami jam vis naujus vardus. Progresyvioji muzika, simforokas, artrokas, psichodelinis rokas – šie ir dar daug terminų vis tiek nepaaiškins fenomenalios grupės savasties. Grupėje per tą laiką grojo ir dainavo 18 muzikantų, bet kiekvienas naujas jų diskas stulbina ir yra vertas kritikų tekstų tomo.
Robertas Frippas, „King Crimson“ įkūrėjas ir įkvėpėjas, yra pasakęs: „King Crimson“ skirtingu metu gyvena skirtinguose kūnuose ir tai lemia grupės formą. Kai gimsta muzika, kurią gali groti tik „King Crimson“, anksčiau ar vėliau „King Crimson“ atsiranda, kad tą muziką grotų.
