Lietuvos premjerui Andriui Kubiliui nepavyks pakartoti savo kolegų Latvijos premjero Valdžio Dombrovskio ir Estijos premjero Andruso Ansipo sėkmės: jis negali tikėtis išlikti premjeru po rinkimų, o jo asmeninis reitingas jau seniai vienas pačių žemiausių tarp Lietuvos politikų.
Estai ir latviai, nors ir keiksnojo valdžią per krizę, vis tiek rinkimuose balsavo už tas pačias valdančiąsias partijas. Todėl V. Dombrovskis ir A. Ansipas galėjo džiaugtis pergalėmis ir tapti premjerais, kurie nėra nuvaromi nuo scenos po vienos kadencijos. Kodėl lietuviai negailestingi esamai valdžiai ir linkę ją keisti, vos tik pasitaiko proga?
Net A. Ansipas neseniai labai teigiamai atsiliepė apie A. Kubilių linkėdamas jam sėkmės rinkimuose ir vadindamas jį „geru lyderiu visam regionui“, tačiau lietuviai turi savo nuomonę. IQ pateikia svarbiausias priežastis, kodėl A. Kubilius negali pakartoti kolegų iš Latvijos ir Estijos sėkmės.
1 priežastis: per daug alternatyvų
Lietuvos partinė sistema gerokai skiriasi nuo Latvijos ir Estijos. Lietuvoje koalicijų formavimas jau yra nusistovėjęs ir egzistuoja du ryškūs politiniai centrai, aplink kuriuos buriama valdžia: dešiniųjų-liberalių partijų bloką jungia konservatoriai, o kairiųjų-centristinių partijų koalicijoje ryškiai dominuotų socialdemokratai. Be to, Lietuvoje gerokai daugiau nei Latvijoje ar Estijoje partijų, kurios pretenduoja į parlamentą. Todėl vos kilus nepasitenkinimui dėl vienos partijos, galima turėti daug alternatyvų, kam suteikti savo balsą.
Vis dėlto esminis partinės sistemos skirtumas Lietuvoje ir Latvijoje bei Estijoje yra tas, kad mūsų brolių šalyse esminė kova vyksta ne tarp kairiųjų ir dešiniųjų partijų, o tarp „latviškų“ ar „estiškų“ ir prorusiškų partijų. Latvijoje prorusiška partija „Santarvės centras“ 2011 m. net gavo daugiausia balsų – 28,4 proc. Tokie rezultatai verčia latvius nerimauti dėl augančios Rusijos įtakos ir telktis balsuoti už „latviškąsias“ partijas, iš kurių stipriausios buvo premjero V. Dombrovskio „Vienybė“ ir buvusio prezidento Valdžio Zatlero „Zatlero reformų blokas“.
Panašiai ir Estijoje, rinkėjai, kurie kategoriškai nenori valdžioje matyti prorusiška laikomos Centro partijos, balsuoja už liberalią A. Ansipo vadovaujamą „Estijos reformų partiją“ arba konservatyvią sąjungą „Pro Patrija ir Res Publika“. Didelė rusų bendruomenė Estijoje garantuoja Centro partijai daug balsų, tačiau net ir beveik trečdalio vietų parlamente neužtenka, kad jai būtų suteikta valdžia.
Lietuvoje konservatoriams „nepasisekė“ – tautinių mažumų partijos nėra tokios reikšmingos, kad verstų lietuvius burtis tik apie nacionalistines, dešiniąsias partijas, todėl kur kas plačiai išsibarsto balsai tarp dešiniųjų, centristinių (ar populistinių) ir kairiųjų partijų.
2 priežastis: silpna komunikacija
Daugelį kartų ekspertų minėta, bet taip ir neišspręsta problema – A. Kubiliaus komandos viešųjų ryšių nesėkmės. Jos prasidėjo 2008 m. pabaigoje ir ryškiausiai smogė premjero populiarumui 2009 m. Krizės akivaizdoje A. Kubilius buvo svarbiausias „blogų žinių“ pranešėjas, kalbantis tik apie tai, kaip reikia susiveržti diržus ir balansuoti biudžetą. Mokesčių reformos, dažnai besikeičiantys projektai ir paaiškinimų trūkumas, kaip visi pokyčiai bus įgyvendinami – viskas telkėsi į nepasitenkinimą Lietuvos Vyriausybės veikla, o A. Kubilius įkūnijo šios vyriausybės klaidas. Asmeninė A. Kubiliaus pozicija, kad „biudžetas svarbiau visko“, buvo labai tolimas nuo paprastų žmonių rūpesčių – kaip išsaugoti darbą, kaip išgyventi augant komunalinių paslaugų ir maisto kainoms, bet mažėjant atlyginimams. Būtent socialinio jautrumo labiausiai trūko A. Kubiliui, kuris net ir priimdamas teisingus sprendimus negalėjo paprastai ir suprantamai paaiškinti, kodėl jų reikia.
Latvijos premjeras V. Dombrovskis šiuo požiūriu atrodė visiškai kitaip: jis demonstravo didelį susirūpinimą, ir gyventojai nesutelkė viso savo pykčio tik į premjerą. Estijos premjerui A. Ansipui apskritai buvo lengviau – turėdama sukauptus rezervus, Estijos vyriausybė galėjo imtis mažesnio biudžeto išlaidų karpymo.
3 priežastis: lietuviškas nekantrumas
Nors kalbama, kad lietuvis yra labai kantrus, palyginimai su latviais ar estais yra ne mūsų naudai. Tiesa, Lietuvoje nevyksta tokių nuolatinių streikų ir demonstracijų kaip Graikijoje ar Ispanijoje, tačiau lietuviškas nepasitenkinimas turi savo „tyliąją“ formą. Vieni skuba krautis lagaminus ir skrenda laimės ieškoti į užsienį (nei Latvijoje, nei Estijoje emigracijos mastai nėra tokie dideli kaip Lietuvoje), kiti kerštauja rinkdamiesi naujus politinius „gelbėtojus“ ir populistus. Lietuviška tendencija kiekvienais rinkimais balsuoti už naujokus – gana išskirtinė tarp visų Baltijos šalių. Tiesa, Latvijoje didelio palaikymo 2011 m. sulaukė buvusio premjero V. Zatlero partija, tačiau tai greičiau išimtis nei taisyklė. Estijoje apskritai partinė sistema sunkiai įsileidžia naujokus, o dabartinis premjeras vadovauja nuo 2005 m. Pavydėtina ištikimybė.
