K. Sabaliauskaitė: „Norvaišų neišsižadu.“
Dar nepasirodžiusiam naujausiam rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės kūriniui jau galima suteikti laukiamiausios metų knygos titulą. Rašytoją kalbina Ieva Rekštytė
Lygiai prieš metus kalbėjomės apie jūsų romanus „Silva Rerum“. Tuomet sakėte, jog ketinate užbaigti Norvaišų istoriją lemtingu Lietuvai istoriniu laikotarpiu, taip pat – kad norėtumėte parašyti vieną istorinį romaną, kuris būtų tikras šokas, ir dar sukurti ką nors apie dabartį su daugybe dialogų. Dabar, rodos, išpildėte būtent pastarąją savo idėją?
– Planai ir idėjos ne visada susidėsto chronologine tvarka. Ši knyga būtent ir yra apie dabartį. Tai esė, apsakymų ir novelių rinkinys, su vienu novelės tipo apsakymu – „Danielius Dalba“. Todėl neatsitiktinai ir knygos pavadinimas yra „Danielius Dalba&kitos istorijos“. Tai yra šiandienos istorija – tad, kaip matote, nuo istoriškumo visiškai nepabėgu.
Kiek rašytojui, išleidusiam bestselerį, rizikinga vėl griebtis plunksnos?
– Labai rizikinga. Jeigu pažvelgtume į pasaulio rašytojus, kad ir į banaliausią pavyzdį – J. K. Rowling – ji tęsė Hario Poterio istorijas supratusi, kad tai sulaukė daug skaitytojų susidomėjimo. O garsūs rašytojai Paulas Austeris ar Gabrielis Garcia Marquezas, jei ir pabando paeksperimentuoti ir nutrūkti nuo savo pirmosios sėkmės žanro, tai daro labai atsargiai. Bet yra ir tokių, kurie rizikuoja. Aš iš tų (šypsosi). Man svarbiau ne rūpestis, kaip mane perskaitys ir įvertins, o iššūkis, kurį išsikeliu sau rašydama.
Kristina Sabaliauskaitė, „Danielius Dalba&kitos istorijos“, „Baltos lankos“, 2012 m.
Apie „Silva Rerum“ sakėte, kad svarbiausia jums buvo parašyti įdomų romaną, užmegzti dialogą su skaitytoju ir įprasminti sukauptas žinias. Kokie naujosios knygos tikslai ir kiek jūsų kaip mokslininkės darbo įdėta į šią knygą?
– Man pačiai buvo atradimas, kad nuo savo akademiškos natūros taip ir nesugebėjau pabėgti. Labai daug tyrinėjau. Pradėjus rašyti apie karo metus, pokarį arba netgi sovietmetį, staiga man viskas tapo labai įdomu. Norėjau, pavyzdžiui, sužinoti, kokia iškaba kabėjo konkrečioje gatvėje, kitaip tariant, norėjau matyti tai, apie ką rašau. Daug tyrinėjau senas nuotraukas. Tai man buvo ne faktografinis knisinėjimasis, o labai įdomus pažinimas. Tai, ką radau, man padiktavo ir keletą siužeto vingių.
Kitas tikslų buvo noras prikelti gyvąją istoriją, kuri dažnai nesutampa su vadovėline. Man šį kartą buvo daug svarbesnis žmogiškasis faktorius, žmogiškoji atmintis. Esu laiminga, kad pavyko pakalbinti žmonių. Jie prisiminė laikus, apie kuriuos rašiau.
Ar įsivaizduotumėte pagal šią knygą parengtą ekskursijos maršrutą?
– Galbūt ne ekskursijos maršrutą, o trumpo metražo filmus, ir būtinai skirtingų režisierių. Ne kartą esu girdėjusi klausimų, kada pasirodys istorinis filmas pagal „Silva Rerum“, bet jo sukūrimas atsiremia į biudžetą. O naujojoje knygoje visas veiksmas – dabar, tad jokių butaforijų ar rekonstrukcijų nereikėtų.
Kada ateis laikas kitiems jūsų planams ir idėjoms? Tikriausiai nemažai jūsų skaitytojų viliasi, kad pratęsite Norvaišų giminės istoriją.
– Čia kaip vyrų ir moterų santykiai – kai viskas prognozuojama, pasidaro labai neįdomu. Man atrodo, visada geriau šiek tiek supurtyti skaitytoją ir pasirodyti visiškai kitu kampu. Žmonės labai daugiabriauniai, tai čia dabar bus kita mano briauna.
Tai neišsižadate Norvaišų?
– Ne, neišsižadu, patvirtinu tai, ką sakiau, ir manau, kad būtų prasmė pabaigti istoriją Respublikos padalijimu, nes tai ne tik valstybės, bet ir ištisos epochos, mentaliteto pabaiga. O iki tol yra dar keletas įdomių istorinių etapų, apie kuriuos norėčiau parašyti.
