J. Dos Passoso romane Amerikos didmiestis yra tarsi žmogaus kūnas
Amerikiečių romanisto J. Dos Passoso, vadinamo vienu Prarastosios kartos autorių, beveik prieš šimtmetį parašytas romanas „Manhatano stotis“ vaizduoja modernaus didmiesčio, Niujorko, gyvenimą. Garsėjęs savo kairiosiomis pažiūromis J. Dos Passosas ir šiame kūrinyje nevengia kapitalizmo kritikos, socialinių sluoksnių vertybių ir gyvenimo kokybės sankirtų. Vis dėlto „Manhatano stotis“ – knyga, labiau traukianti ne tuo, kas pažįstama iš komunistavusių europiečių (pavyzdžiui, Jeano Paulo Sartre’o) kūrybos, o tuo, kaip autorius atskleidžia miesto ir jame esančių žmonių likimus. Vieta „Manhatano stotyje“ nulemia viską – Niujorkas pražudo beveik visus personažus. J. Dos Passoso romanas traukia skaitytoją net ir dabar, mat, kad ir kiek kalbėtume apie erdvės nereikšmingumą dėl technologijų pažangos, Niujorkas išlieka beveik magiška erdve daugeliui svajojančiųjų apie geresnį gyvenimą.
Amerikoje išleidus „Manhatano stotį“, J. Dos Passosas buvo giriamas už ypatingą fragmentiško pasakojimo stilistiką. Būtent ji, kartu Jameso Joyce’o „Ulisu“, atvėrė naujus XX a. vidurio ir net antrosios pusės literatūros kelius. Nepalieka įspūdis, kad J. Dos Passoso išrastas naracijos būdas tapo ir po beveik 50 metų susiformavusio postmodernizmo savastimi.
Būtent šiame romane sukurtas šiuolaikinio personažo klajoklio prototipas. Į Niujorką atklydusio žmogaus su kitais beveik nesieja jokie bendruomenės ryšiai (arba jie dramatiškai nutrūksta), viskas jam yra nauja. Vietos keitimą J. Dos Passosas atskleidžia kaip žmogaus vidinės ir socialinės griūties priežastį. Ir visai nesvarbu, ar kalbama apie valkatas, ar apie klestinčius biržos maklerius. Visiems jiems Niujorkas yra bėgimo nuo savęs vieta. Jei pinigų nėra, kalta sistema. Jei jų yra daugiau nei reikia, taip pat negerai – nuobodu, neįdomu. Amerikos megapolis yra miestas, kuriame neįmanoma rasti laimės. Tik retais akimirksniais žmogus suvokia, kad dėl to kaltas tik jis pats, o ne ypatinga miesto aura, santykių tarp žmonių pobūdis. Panašu, kad „Manhatano stoties“ autoriui didmiestis yra ir pati tikriausia vieta – čia dramatiškai nelieka užliūliuojančios saviapgaulės, dirbtinių tarpasmeninių ryšių. Žmogus – vartojimo objektas, suvartotas išmetamas. Tokia negailestinga, bet tikra tiesa.
Niujorkas kaip modernus miestas yra tas, kuriame neįmanomas pastovumas. Būtent jo žmogui čia labiausiai ir trūksta. Didmiestis yra virsmo, kaitos, dinamikos, o ne įsigyvenimo, įsitvirtinimo vieta. Niujorkas primena azartinį lošimą – visada reikia žinoti momentą, kai geriau pasišalinti. Kitaip laukia skaudus pralaimėjimas. Pastatytas į pasaulio centrą, žmogus negali rasti ramybės, jaučiasi lyg patekęs į sceną tiesiai iš miegamojo lovos. Centras traukia savo dinamika, veržlumu, atrodytų, amžina jaunyste, bet kartu ir atstumia šlykščiais kvapais bei vaizdais.
Niujorkas romane – modernus miestas dar ir dėl to, kad atima iš žmogaus teisę į savo kūną. Didmiestis pats yra kūnas: vieni jo rajonai – spindinti šypsena, kiti – šalinimo organai. Personažai pavergti šio makrokūno, juos valdo ne savisauga bei valia gyventi, o miesto anatomija, padiktuojanti visų keblių situacijų išeitis. Viena populiariausių – Bruklino tiltas, nuo kurio labai patogu nušokti ir pražūti.
Po J. Dos Passoso būta daug bandymų aprašyti, piešti, filmuoti, fotografuoti ar kitaip fiksuoti Niujorką. „Manhatano stoties“ autoriui didmiestis yra gyvenimo metafora: jei čia savo džiazo nesugrojai, vargiai rasi laimę kur nors kitur.
