Iki šiol koalicijas dažniausiai formuodavo bent keturios partijos. Tačiau po šių rinkimų gali užtekti ir trijų pagrindinių žaidėjų
Dar net nepaaiškėjus galutiniams Seimo rinkimų rezultatams didžiosios partijos pradės neįpareigojančias žvalgybas dėl galimų koalicijos partnerių. Nors partijų, pateksiančių į Seimą, skaičius, tikėtina, bus nemažas, galinčių imtis iniciatyvos formuoti būsimą Vyriausybę yra tik kelios.
Iki šiol Lietuvos partinėje sistemoje buvo tik dvi partijos, turinčios vadinamąjį „premjero potencialą“: Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LDK) ir Lietuvos socialdemokatų partija (LSDP). Būtent šios partijos pasikeisdamos formuodavo koalicijas ir siūlydavo premjerus. Vienintelė išimtis – po 2000 m. sudaryta centro-liberalių partijų koalicija, kuriai trumpą laiką vadovavo Rolandas Paksas ir Artūras Paulauskas.
Tačiau šios koalicijos trumpas gyvavimas tik patvirtino per du dešimtmečius susiformavusią tradiciją, kad vyriausybes gali formuoti tik dvi partijos – konservatoriai arba socialdemokratai. Visos kitos partijos, net jei turi ir daugiau mandatų Seime, nėra pajėgios efektyviai susidoroti su tokia atsakomybe ir pasiūlyti tinkamų kandidatų į premjero postą.
Po šių Seimo rinkimų situacija greičiausiai bus tokia pat: koalicijos dėlionių gali būti įvairių, tačiau beveik neišvengiamai jose turės atsirasti konservatoriai arba socialdemokratai. Tik susiklosčius ypatingoms aplinkybėms juos galėtų išstumti Darbo partija, tačiau jos galimybės įgauti „premjero potencialą“ yra minimalios.
Socialdemokratų ir konservatorių partijos yra ideologinės konkurentės, todėl politologai nesieja daug vilčių, kad būtų galima išvysti vadinamąją „vaivorykštės“ koaliciją, kurioje būtų abi didžiosios partijos. Tiesa, šiuose rinkimuose dalyvauja itin daug partijų, todėl politologai teigia, kad tai gali irgi turėti įtakos koalicijos formavimui.
„Nors naujos partijos turi nedaug galimybių perlipti 5 proc. ribą, tikėtina, kad vienmandatėse apygardose gali laimėti nemažas skaičius asmenybių, priklausančių toms mažosioms partijoms. Jie atitinkamai gali būti gaudomi formuojant daugumą Seime – tokiu atveju koalicija būtų margesnė, tačiau atskiri asmenys linkę vėliau susitapatinti su dominuojančių partijų nuostatomis“, – teigia politologė Jūratė Novagrockienė.
IQ pateikia keletą galimų būsimos koalicijos variantų, kurie yra labiausi tikėtini.
LSDP + DP + TT
Žvelgiant į dabartines partijų populiarumo apklausas ir pačių partijų ambicijas, būtent tokios trijulės galimybės susitarti atrodo didžiausios. Tokioje koalicijoje svarbiausias balsas priklausytų socialdemokratams ir jie nesutiktų atiduoti premjero posto kitai partijai. Net jei keliais mandatais juos aplenktų Darbo partija. Pagrindinis argumentas, kuris suteiktų daug šansų socialdemokratams turėti savo premjerą – prezidentės Dalios Grybauskaitės požiūris į Viktorą Uspaskichą. Jam tikėtis tapti premjeru yra mažai vilčių. Kol nebaigta Darbo partijos apgaulingos buhalterijos byla, nei prezidentė, nei kiti koalicijos partneriai nenorės kelti papildomos politinės rizikos. O be savo lyderio Darbo partija neturi rimto kandidato į premjero postą. Todėl socialdemokratai drąsiai galėtų tikėtis, kad jų vadovui Algirdui Butkevičiui būtų patikėta formuoti ministrų kabinetą.
Vis dėlto pasitikėjimas tarp didžiausių šiuo metu dar opozicinių partijų susvyravo besibaigiančio Seimo kadencijos pabaigoje, kai socialdemokratai pasipiktino Darbo partijos „išdavyste“ balsuojant dėl konservatorių teikiamų energetikos projektų. Darbiečiai palaikė Visagino atominės elektrinės projektą ir taip sukėlė diskusijų, ar tai gali būti įžanga į flirtavimą su TS-LKD.
Pasitikėjimo trūkumas – nuolatinė problema net ir jau suformuotose koalicijose. Išlaikyti darbingą Vyriausybę yra nuolatinis darbas, kuriam reikia daug pastangų. Tačiau dabartinis partijų populiarumas rodo, kad būtent šių trijų partijų koalicija būtų labiausiai tikėtina, nors ir kelianti abejonių dėl ilgalaikio stabilumo.
TS-LKD + DP + LS
Konservatoriai, nors ir sumenkusiomis pajėgomis, išlaikys vieną didžiausių frakcijų ir po 2012 m. – jie greičiausiai bus tarp 3–4 partijų, gavusių daugiausia mandatų. Todėl negalima atmesti galimybės, kad TS-LKD gali pamėginti suburti naują koaliciją. Artimiausi konservatorių sąjungininkai būtų Liberalų sąjūdis (LS), kuris turi daugiausia šansų iš visų trijų liberalių partijų perkopti 5 proc. rinkimų barjerą (ir atitinkamai dar gauti keletą vietų laimėjus vienmandatėse apygardose).
Tačiau net ir labai gerai pasirodžius dešiniosioms partijoms, neišvengiamai prireiks kitų partnerių, kurie sugebėtų savo mandatais užpildyti didelę tuštumą. Darbo partijos neapibrėžta pozicija gali lemti, kad jos atstovai būtų visai linkę į derybas su konservatoriais. Tačiau net jei Darbo partijos turimų mandatų skaičius būtų didesnis už konservatorių, greičiausiai premjerą siūlytų TS-LKD. Tokį kiek neįprastą derinį gali lemti ne tik D. Grybauskaitės pozicija, bet ir gerokai nuoseklesnė ir racionali konservatorių programa. Žinoma, konservatorių ambicijas į premjero postą paremtų ir Liberalų sąjūdis.
Vis dėlto tokiai koalicijai gali kilti opozicija tarp pačių konservatorių. Vytautas Landsbergis jau yra perspėjęs partiečius, kad toks oportunistinis pasirinkimas būtų žalingas partijai. „Kol kas per mažai ženklų, kad šios partijos galėtų suartėti, – teigia politologas, ISM dėstytojas Vincentas Vobolevičius. – Konservatoriams tokia sąjunga būtų per daug toksiška, nemažai jų rinkėjų nesuprastų tokio pasirinkimo.“
LSDP + LLRA + DP (arba TT)
Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), į savo partijos sąrašą įtraukusi ir Rusų aljansą bei Lietuvos liaudies partijos atstovus, tikisi šiemet pirmą kartą peržengti 5 proc. ribą rinkimuose. Tokios sėkmės tikimasi dėl 2009 m. precedento Europos Parlamento rinkimuose – tuo metu LLRA gavo 8,42 proc. balsų. Tačiau tuomet į rinkimus atėjo tik 21 proc. rinkėjų.
J. Novagrockienė
J. Novagrockienė: „Atsižvelgiant į nepaprastus „Darbo partijos“ lyderio derybinius gebėjimus, jie gali derėtis dėl visko ir su visais.“
2011 m. savivaldybių rinkimuose LLRA ir Rusų aljansas gavo apie 74,5 tūkst. rinkėjų balsų, arba apie 6,4 proc., kai rinkimų aktyvumas buvo jau 44 proc. Todėl jei šių metų Seimo rinkimų aktyvumas bus apie 50 proc., LLRA turi nemenkų galimybių surinkti 5–7 proc. balsų ir Seime turėti nedidelę, bet reikšmingą frakciją.
„LLRA gali būti geidžiamiausias partneris, ypač kairiosioms partijoms, mat jų ambicijos gali būti nedidelės, o susitarimai – lankstūs“, – mano J. Novagrockienė. Tai gali būti svarbu, jei formuodami koaliciją kai kurie mažesni partneriai taptų per daug godūs ir nesukalbami. Todėl socialdemokratai gali turėti pasirinkimą atsisakyti „Tvarkos ir teisingumo“ ir vietoje jų pasikviesti lenkus bei rusus. Tiesa, tokiai koalicijai gali prireikti ir papildomų, savarankiškai išrinktų narių paramos, todėl balsų medžioklė būtų sudėtinga.
Mažos tikimybės koalicija šiame derinyje būtų be Darbo partijos, tačiau su „Tvarka ir teisingumu“. Vis dėlto šioms partijoms, net jei LLRA ir gaus daug balsų, būtų sunku tikėtis surinkti 71 mandatą. Kita vertus, jei rinkimų aktyvumas bus mažas, o socialdemokratai nustebins net savo lūkesčius viršijančiais rezultatais, teoriškai galima tikėtis net ir tokios koalicijos. Joje akivaizdžiai dominuotų socialdemokratai, net jei dėl balsų skaičiaus tektų rankiotis atskirus Seimo narius, nerandančius savo frakcijos.
DP + TT + LLRA
Labai keista ir mažos tikimybės koalicija, tačiau visiškai jos atmesti negalima. Ji būtų įmanoma, jei rinkimus aiškiai laimėtų Darbo partija ir būtinai užsigeistų premjero pozicijos. Tačiau būtina ir antra sąlyga – kad „Tvarka ir Teisingumas“ bei LLRA sugebėtų gauti taip pat solidų mandatų skaičių, tarkime, maždaug 30. „Atsižvelgiant į nepaprastus „Darbo partijos“ lyderio derybinius gebėjimus, jie gali derėtis dėl visko ir su visais“, – mano J. Novagrockienė. Tokios koalicijos galimybės neatmeta ir V. Vobolevičius: „Tvarka ir teisingumas“ ilgai nebuvo valdžioje, todėl jų noras pasiimti vieną ar kitą ministeriją turėtų būti nemažas. Be R. Pakso partijai gali būti net lengviau derėtis ir eiti į kompromisus.“
Vis dėlto tokia koalicija būtų labai panaši į kažkada egzistavusią liberalų, „Naujosios sąjungos“ ir centristų sąjungą – trapi, be ideologinių nuostatų ir subyranti nuo menkiausių politinių nesusipratimų.
