Labai senais laikais per Užupį, Polocko gatve, iš Rytų būdavo vežama druska. Galbūt ją kažkur čia sukraudavo… Mūsų direktorius pasirinko šį motyvą restorano pavadinimui, juodai ir baltai apsirengusi brunetė ramiai paaiškino, kaip atsirado Druskos namai, prieš pusmetį atvertę savo valgiaraštį prieš smaguriaujančių lankytojų akis. Buvau vienas, gerokai alkanas ir prisisvajojęs beveik neįmanomų dalykų. Ne per daugiausia išmanau istoriją, bet visokios smulkios legendos iš Londono, Bergeno ar Briugės restoranų meniu mane visada žavėjo. Padavėja pylė mano taurėn vandenį su citrina, šypsodamasi aiškino jai gal įgrisusį siužetą ir rodė, kad gera vakarienė gerame restorane jau ir Vilniuje gali būti lyg koks solidus kontraktas. Ji patarnavo, bet nebuvo tarnaitė.
Viename lape telpantis a la carte meniu dviejų kambarių restoranui dvelkė realistiškai. Viską krūvon sudėjus buvo tik 19 patiekalų. Labai gerai vienam lankytojui su nerealiomis svajonėmis galvoje, pamąsčiau, rinkdamas stiprios vakarienės kolekciją. Raminanti aplinka, išmintingos merginų akys, šimtmečius menantis interjeras ir net kiek per garsiai besiskeryčiojantys švedai prie stalo rūsio patalpos gale. Tiek to. Galbūt juos slegia Skandinavijos nuobodulys ir pernelyg emancipuotos žmonos.
Labai greitai apsisprendžiau. Iš užkandžių dvejojau tik dėl 16 litų kainavusių jautienos kaulų čiulpų ant skrebučių su raugintais agurkais ir krienų degtine. Net pavadinimas svaigino. Bet pasirinkau keptuvėje keptas sardines su salotomis (14 Lt). Kažkodėl pagalvojau, kad tokia pradžia labiau pritiks prie kreminės karamelizuotų svogūnų sriubos (12 Lt). Virtuvė dar siūlė veršio kepenėlių užkandį ir sūdytos lašišos su agurkų salotomis. Ne pigiomis, bet tikrai neišsigalvotomis kainomis.
Galima turėti viską, bet pasirinkti vis tiek reikia. Baksnodamas šviežiai keptos baltos duonos riekelę į švelniai pasūdytą rapsų aliejų pradėjau semtis vieno vakaro išminties. Sardinės yra Viduržemio jūros kvapo. Visur ir visada. Gal Šiaurėje jis stipriau pasireiškia. Salotų gniūžtė užtiesė šilkinį skonio pamušalą. Buvo skanu, kaip ne per daug saldi literatūra. Tačiau svarbiausia užkandžio misija buvo atverti svogūnų sriubos paletę: turiu pripažinti, kad ne vienai ir ne dviem akimirkoms pamiršau, kuo norėjau nustebinti padavėjas. Gerokai pasaldintas kepto svogūno skonis rusvame kreminės sriubos dubenyje buvo pritrenkiantis. Mintyse pasidaviau prieš išradingą ir susivaldantį vyriausiąjį virėją – nesiryžau atspėti viešpataujančio prieskonio.
Tik gero valgio pasiilgęs ir ispanų virtuvę įsimylėjęs britas druskos keliu Lietuvon galėtų atvežti tokį skonį, pamąsčiau gavęs iš padavėjos norimą užuominą apie savininką ir direktorių. Pagrindinių patiekalų rikiuotė įrodinėjo mano prielaidas. Jautiena (liežuvis su bulvių koše ir jaučio uodega su polenta – 36 ir 38 Lt), veršiena, triušio koja, anties krūtinėlė su saute bulvėmis ir šeivamedžio bei kadagio uogų želė (48 Lt) ir jautresnės sielos vegetarams palikti pappardelle makaronai su šviežiomis voveraitėmis ir baravykais (34 Lt) – tai visos pozicijos, kurios valgiaraštyje dunksojo tvirtai lyg Kastilijos uolos.
Gal brunetei pasirodžiau nuobodus, pasirinkdamas jaučio liežuvį. Gal iš vakaro valandų prislopintos pasąmonės atklydo ženklas, kad mielai pasikalbėčiau apie gyvenimą. Ji laimėjo partiją įtikinusi mane, jog portugališkas raudonasis vynas yra geriausia grandis ir tinkamiausias atstumas tarp jos, liežuvio ir manęs. Užupis apmirė, nors dar buvo gyvų klientų. Druskos namų tarpuvartėje tvyrojo iškilaus spektaklio atmosfera. Pasakysiu tiesiai. Toli gražu ne metafora buvo liežuvis. Negana to, jo padažas skambėjo taip, tarsi koks auksaburnis filosofas būtų pradėjęs žerti gero skonio komplimentus. Patiekalas nebuvo labai sudėtingas, o bulvių košės gruntas šnibždėjo namų prisiminimus, tačiau aukštosios virtuvės maži stebuklai nuolat yra ne fasadinė ištaiga, o paprastumas ir harmonija. Nors karamelinis svogūnų sriubos kremas skonio trasoje vis dar bėgo puse korpuso pirmas, jautienos liežuvio lėkštės kvapas skambėjo tarsi pritildytas Verdi.
Druskos skonis yra metafora kasdienėje buhalterio kalboje. Druska – prisiekusi altruistė visuotinėje skonių rinkoje. Jos namuose pagalvojau apie tai, kad modernus britas, importuojantis ispaniškus skonius į Lietuvą, nulenkia galvą ir prieš jos tradiciją bei skonius. Ištaisyti pappardelle makaronus su lietuviškais miško grybais – nepaisant to, kad šį sykį praleidau jų prisistatymą – rodosi kaip padoraus įsipilietinimo pastanga. Garbingas ir skanus elgesys, įpareigojantis čia dar nesyk apsilankyti.
Turėjau užsisakyti desertą, nors ir taip buvo saldu širdyje. Nulenkiau galvą prieš nežinomų lietuviškų sūrių lentą su svarainių sūriu ir graikiniais riešutais (30 Lt), bet sau šito leisti negalėjau. Arba mano vakaro brunetė turėjo prisėsti šalia, arba aš jau būčiau dribęs ant tos lentos. Todėl 10 litų kainavusi čiobrelių ir citrinos panna cotta, plius geras puodelis kavos buvo geriausias penkių šakučių pasirinkimas. Šviežios grietinėlės ir čiobrelių dua su santūrų riebumą neutralizuojančia citrinų rūgštele buvo geriausias atsisveikinimas. Jis truko gerokai ilgiau nei priklausė pietų pabaigai.
