Ketinimai sujungti dvi iš keturių didžiųjų skubių siuntų bendrovių kelia grėsmę konkurencijai
Mes miegame, jie dirba: iš lėktuvų ir sunkvežimių iškrauna siuntinius ir laiškus, deda juos į milžiniškas rūšiavimo mašinas ir vėl pakrauna, kad kuo greičiau pristatytų į visas keturias pasaulio puses. Kiekviena siunta turi kodą, pagal kurį sekama jos svaiginama kelionė per daugybę rankų. Skubių siuntų versle dominuoja keturios bendrovės: „FedEx“ ir UPS iš JAV bei DHL ir „TNT Express“ iš Europos. Jos turi savų oro vežėjų, taip pat sunkvežimių ir mikroautobusų parkus, o oro uostuose valdo terminalus, kuriuose rūšiuojamos siuntos.
TNT – grupės autsaiderė, nes yra mažesnė, o jos kainos konkurencingesnės. Rinkos tyrimų bendrovės „Transport Intelligence“ skaičiavimais, dviejose iš didžiųjų Europos šalių – Didžiojoje Britanijoje ir Italijoje – ji rinkos lyderė. „FedEx“ ir UPS Jungtinėse Valstijose – beveik duopolija. DHL Vokietijoje turi 32 proc. rinkos, Azijoje – apie 40 proc., o Vidurio Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje – per 50 proc.
Tokia koncentracija jau gali pasirodyti verta nerimo, nes kyla nebylaus susitarimo dėl kainų arba bent jau „švelniosios konkurencijos“ rizika. Tad nuo keturių iki trijų sumažėjęs „pasaulinių integratorių“ – kaip bendrovės vadinamos šiame versle – skaičius gali atrodyti kaip žingsnis į blogąją pusę. Bet panūdusi geriau įsitvirtinti Europoje, vasario mėnesį UPS pateikė pasiūlymą pirkti TNT, o po mėnesio jos susitarė dėl 5,2 mlrd. eurų kainos. Jeigu bus leista tęsti nieko neatsisakant, planuojama sąjunga Didžiojoje Britanijoje ir Italijoje užimtų per ketvirtį rinkos, o Prancūzijoje – beveik ketvirtį.
Tokio pobūdžio rūpimus aspektus šiuo metu nagrinėja Europos Komisija (EK). Sprendimo tikimasi metų pabaigoje. Komisijos už nosies nepavedžiosi: kovo mėnesį keturiolikai transporto paslaugų įmonių (tai kita logistikos verslo šaka) už susitarimą dėl kainų ji atseikėjo baudų, bendrai siekiančių 169 mln. eurų; tąkart įkliuvo ir kelios UPS valdomos įmonės. (DHL nuo baudos išsisuko tik todėl, kad buvo informatorė.)
Pasiūlymų paketas
Antimonopolinėms tarnyboms ypač neramu, kaip tai atsilieps konkurencijai ir inovacijoms, nes iš žaidimo šalinama atskalūnė – kainas mažinanti TNT. Du Europos Parlamento nariai, Andreasas Schwabas ir Jeanas Paulas Gauzèsas, birželio mėnesį nerimą raštu išreiškė EK konkurencijos komisarui Joaquínui Almunijai. Jie pažymėjo, kad po šio sandorio liktų tik vienas europiečių integratorius, DHL, ir Europoje jam tektų konkuruoti su porele iš JAV, kai tuo tarpu JAV rinkoje Europos bendrovės iš esmės nefigūruoja. Dėl pernelyg menko pelningumo DHL 2009-aisiais pasitraukė iš JAV vidaus rinkos, taip pat ir iš Didžiosios Britanijos, Kinijos ir Prancūzijos rinkų. (Bet tebesiūlo tarptautines pristatymo paslaugas į minėtas šalis.)
EK reikės išnagrinėti ne tik tai, kas tarptautinei skubių siuntų rinkai būdinga šiandien, bet ir jos kaitą. Atsiradus elektroniniam paštui, visos keturios bendrovės bando prisitaikyti prie sumažėjusio laiškų ir svarbių dokumentų srauto bei siuntų pristatymo galutiniams vartotojams paklausos, kuri auga dėl elektroninės prekybos svetainių, pavyzdžiui, „Amazon“. Siuntų, kurias vienos kitoms siunčia įmonės, vidutinis dydis irgi auga, nes tarptautinėms bendrovėms vis svarbiau, kad dalys ir atsargos būtų pristatytos greitai, o pristatymo laikas garantuotas. Dėl to beveik išnyko riba tarp tokių paslaugų kaip skubios siuntos ir krovinių skraidinimas, o integratorius paskatino dažniau naudotis laisva vieta keleivinių lėktuvų bagažo skyriuose.
Šiose srityse DHL veikla klesti net Europą apėmus recesijai. Padidėjo bendrovės pristatomų vertingų technologijų ir sveikatos priežiūros produktų srautai (pastarajai sričiai visos keturios bendrovės formuoja specialius padalinius). Vienas iš UPS sudominusių TNT bruožų – jos klientai sveikatos priežiūros ir mados sektoriuose. Kitas – jos aprėpiamas tankus kelių tinklas 39 Europos šalyse.
Pernai TNT klupčiojo: jos padaliniai patyrė nuostolių Azijoje ir Amerikoje, o akcijų kaina atsiliko nuo varžovių. Per pirmą 2012 m. pusmetį reikalai pakrypo į kitą pusę: Azijoje gauta pelno, o Amerikoje nuostoliai sumažėjo. Anksčiau atrodė, kad TNT – bendrovė, kuriai reikia turtingo partnerio ir pagrindo egzistuoti. Nūnai galima patikėti, kad ji pajėgs likti nepriklausoma, jeigu taip nuspręstų reguliuotojai.
TNT verslo modelis (kaip ir DHL) paremtas partnerystėmis su kitais paslaugų teikėjais, kaip antai vežėjai ir oro bendrovės. Apie pusę veiklos išlaidų sudaro subrangovų paslaugos. Brazilijoje, Čilėje ir Kinijoje TNT įsigijo kelias įmones, bet prieš paskelbimą apie susiliejimą jos strategija numatė aptarnaujamas teritorijas didinti per partnerystę. UPS ir „FedEx“ veikla labiau centralizuota, vykdoma iš būstinių Atlantoje ir Memfyje, nors atokiose šalyse jos irgi naudojasi tarpininkų paslaugomis.
Neišduoti Lježo
DHL iš UPS–TNT susiliejimo gautų bent dvejopos naudos. Pirma, Europoje būtų viena konkurente mažiau (nors UPS sustiprėtų). Antra, UPS būtų užsiėmusi TNT integravimu. Be to, UPS gali suvaržyti „teisių gynimo priemones“, kurių EK reikalauja, kad nenukentėtų konkurencija. Pagal Europos Sąjungos teisę UPS pirmiausia turės užtikrinti, kad kontrolinis TNT oro bendrovės „TNT Airways“ akcijų paketas liktų ES subjektų rankose. UPS jau įsipareigojo „siekti ir toliau“ naudoti TNT terminalą Lježo oro uoste Belgijoje, nors magėtų komercinę veiklą perkelti į savąjį Kelne. Be to, UPS pažada Nyderlanduose išlaikyti prekybos, rinkodaros ir veiklos „kompetencijos centrą“.
Tokius pažadus išpildyti nėra lengva. Komercinės veiklos apimtys Lježe jau santykinai mažesnės – iš dalies dėl TNT sprendimo Europoje daugiau siuntų vežti keliais. O greta UPS centrų Briuselyje ir Kelne išlaikyti nemažą būstinę Nyderlanduose irgi gali pasirodyti brangu.
Rinkos poreikiai nuolat kinta, tad norint neatsilikti integratoriams reikia lankstumo ir novatoriškumo. Bet įsivaizduoti, kad tokių savybių turės iš susijungimo gimęs Leviatanas, sunkiau nei įžvelgti jas atskalūnėje. O kliūčių patekti į rinką daug. Integratoriai turi savas oro bendroves ir sunkvežimių parkus, valdo brangiai atsieinančius terminalus. Jie užmezgė ryšius su muitinės įstaigomis, leidžiančiomis sutaupyti laiko sumokant siuntų muitą, kai šios tebėra ore. Greitai nukopijuoti tokios bendrovės veiklą būtų sunku. Kol kas niekas ir nebandė, nors prieš trejus metus Šenžene įkurta kinų bendrovė „S. F. xpress“ sparčiai auga. Pradėjusi tyrimą EK pažymėjo, kad teikiant skubių siuntų paslaugas ir kai svarbus pristatymo laikas, „vienintelis reikšmingas konkurencinis suvaržymas“ susiliejusiam subjektui būtų kiti integratoriai. Rasti tinkamų teisių gynimo priemonių bus sunku.
