Kad laimėtų rinkimus lapkritį, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentui Barackui Obamai reikia dar didesnės ar bent tokios pačios juodaodžių rinkėjų paramos kaip 2008 m. Tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti.
Beveik kilometro ilgio eilė norinčiųjų išgirsti B. Obamos žmonos Michelle Obamos kalbą Šiaurės Karolinos centriniame universitete driekėsi Durhamo centre ant šaligatvių ir universiteto teritorijoje. Ši aukštoji mokykla yra iš 11-kos valstijų koledžų, kur dauguma studentų yra juodaodžiai.
Shirley Horton, smulki iš Durhamo kilusi juodaodė, plepėjo su eilėje nuo 5 valandų ryto laukiančiu draugu. Jis užsiėmė eilę daugiau nei prieš devynias valandas, kol M. Obama užlipo ant scenos ir ją pasitiko ilgi kurtinantys palaikymo šūksniai bei griausmingi plojimai.
S. Horton balsavo už B. Obamą 2008 m., nepaisant niekaip neišsijudinančios JAV ekonomikos, už jį balsuos ir vėl.
„Kai jis atėjo į valdžią, – sako moteris, – turėjo išvalyti tai, ką pridirbo kiti. O kiekvieną kartą, kai jis kažką pasako, kita pusė atmeta jo argumentus. Jis gerai dirbo, ir aš jį vertinu teigiamai… Juk negali padaryti stebuklo per ketverius metus, todėl suteikime jam galimybių, o ne atstumkime jį.“
M. Obama sutraukė minias ir šiame universitete, ir vėliau tą pačią popietę sakydama kalbą kitame koledže Grinvilyje, Šiaurės Karolinoje.
Ne paslaptis, kad juodaodžiai rinkėjai myli prezidentą (nors galbūt jo žmoną myli dar labiau), bet šie santykiai ne visada buvo sklandūs. Nors B. Obama labai išsiskiria iš kitų JAV prezidentų, su savo biografija jis „neįsipaišo“ ir tarp JAV juodaodžių. Jis kilęs ne iš vergų, o iš Afrikos imigravusio tėvo ir baltaodės motinos šeimos. Motina jį augino Havajuose (kur juodųjų tik 2 proc.) ir Indonezijoje.
2007 m. Hillary Clinton buvo populiaresnė tarp juodaodžių nei B. Obama. Daugelis iš ankstesnių garsių B. Obamos rėmėjų buvo baltieji ir žydai. Išties, būdamas kandidatu, o vėliau prezidentu, jis nuolat sulaukė kritikos, kad yra pernelyg nutolęs nuo juodųjų bendruomenės. Tik po to, kai nugalėjo H. Clinton Ajovoje, kur gyvena tik 3 proc. juodaodžių, jis ėmė pritraukti dideles juodųjų rėmėjų gretas.
Savo rasę pavertęs diskusijų tema, prezidentas B. Obama pradėjo ją dažnai naudoti mesdamas iššūkius juodaodžiams, ko baltasis politikas negalėtų padaryti.
Praėjusį rudenį jis Kongreso juodaodžių grupei (angl. Congressional Black Caucus) pasiūlė „nustoti skųstis, bambėti ir verkti“. Dar prieš trejus metus B. Obama, sakydamas Tėvo dienai skirtą kalbą juodųjų bažnyčioje Čikagoje, juodaodžiams tėvams pareiškė, kad jiems reikia „suprasti, jog vyrais jus daro ne galimybė turėti vaiką, o drąsa jį išauginti“.
Po kelių savaičių Jesse Jacksonas, nesėkmingai į prezidento postą 1984 m. kandidatavęs piliečių teisių gynimo simbolis, prie įjungto mikrofono netyčia pasakė, kad norėjo „nupjauti [B. Obamos] kiaušius“ už tai, jog „paniekinamai kalbėjo su juodaisiais“ (po to J. Jacksonas skubiai atsiprašė).
J. Jacksonas yra ne vienintelis prezidentui prieštaraujantis juodaodis liberalas.
Tavisas Smiley, pokalbių laidos vedėjas, grūmojo pirštu B. Obamai už tai, kad jis praleido Juodaodžių sąjungos konferenciją 2008 m.
Cornelis Westas, rašytojas ir profesorius, pavadino B. Obamą „juoduoju Volstryto oligarchų talismanu ir korporacinių plutokratų žaisliuku“.
Būtų sunku nepastebėti, kad dalį tokių pareiškimų lemia nerimas dėl prarastos įtakos.
Nors J. Jacksonas, T. Smiley ir C. Westas galbūt manė, kad B. Obama buvo per mažai patyręs ir pernelyg prisitaikantis, kad būtų prezidentas, 95 proc. juodaodžių JAV rinkėjų su tuo nesutiko. Tačiau šios bendruomenės spaudimas visiškai neatslūgo, ir tam yra priežasčių. Viena jų – ekonomikos nuosmukis. Tyrimų centro „Pew Research Center“ analizė liudija, kad 2009 m. gerovės lygis baltųjų namuose buvo vidutiniškai 20 proc. didesnis nei juodųjų namų ūkiuose. Tai didžiausias atotrūkis nuo 1984-ųjų, kai federalinė vyriausybė pradėjo rinkti gerovės duomenis pagal rasę.
Gerovė juodųjų namų ūkiuose per ankstesnius ketverius metus vidutiniškai smuko 53 procentiniais punktais, palyginti su baltaodžių namų ūkiais, kur jos įvertis sumenko 16 proc. 2012 m. rugpjūtį juodaodžių nedarbo lygis siekė 14,1 proc. Tai mažesnis rodiklis, palyginti su 16,7 proc. aukštumomis 2011 m. rugpjūtį, bet jis vis dar gerokai viršijo 8,1 proc. nedarbo lygio vidurkį šalyje.
2011 m. rugpjūtį Kongreso juodaodžių grupė organizavo mėnesį trukusias darbo paieškos muges ir miesto tarybų susitikimus Atlantoje, Klivlande, Detroite, Los Andžele ir Majamyje.
Ji skatino B. Obamą dėti daugiau pastangų kovojant su juodaodžių nedarbu. Ilgiausiai kada nors Kongrese buvęs juodaodis demokratas Johnas Conyersas kvietė protestuoti priešais Baltuosius rūmus ir teigė: „Mes norime, jog B. Obama nuo šiol žinotų, kad mums gana. Mes norime, kad jis palaikytų mūsų pusę ir mus gintų, o ne stebėtų ir lauktų… Mes kenčiame.“
Ir buvęs, ir dabartinis Kongreso juodaodžių grupės vadovas dalijosi mintimis, kad dėl sunkiai įveikiamo aukšto juodaodžių nedarbo lygio ir dėl menamo B. Obamos abejingumo kai kurie juodaodžiai rinkėjai lapkričio 6 d. gali nuspręsti likti namie.
Net jeigu kai kurie ir nuspręstų nebalsuoti, šių metų rinkimai ne tokie įsimintini kaip 2008 m. Demografinė padėtis yra kur kas palankesnė dabartiniam JAV vadovui.
2008 m. prie balsadėžių pasirodžiusių juodaodžių rinkėjų skaičius, nors ir didesnis nei per bet kuriuos ankstesnius rinkimus, atspindėjo bendrą šių rinkėjų aktyvumo augimą per pastaruosius kelis dešimtmečius. 2010 m. rinkėjų aktyvumas buvo žemas tarp mažumų ir jaunų rinkėjų bei aukštas tarp baltųjų, konservatorių ir pensininkų: geras receptas respublikonų triumfui.
Taip turbūt nebus šiuose prezidento rinkimuose. Ruy Teixeira, kairesnių pažiūrų Amerikos progreso centro politikos mokslų mokslininkas, prognozuoja, kad balsuos daugiau mažumų atstovų bei jaunimo ir mažiau baltaodžių vidurinės klasės atstovų iš Vidurio Vakarų, vadinamosios „rūdžių juostos“ (angl. rust belt), žyminčios JAV poindustrinio nuosmukio zoną, ir pietvakarių.
Jeigu balsuotų daugiau mažumų, o B. Obama išliktų jų mėgstamas, jis laimėtų rinkimus, net jeigu trys iš penkių baltųjų rinkėjų savo balsą atiduotų kitam kandidatui.
Didesnis iššūkis juodaodžių rinkėjų aktyvumui yra ne apatija, o daugybė rinkėjų tapatybės ir rinkėjų registravimo tvarką nustatančių įstatymų, įsigaliojusių nuo 2010 m. Jie, gal net ir tikslingai, apsunkina juodaodžių rinkėjų pastangas balsuoti. Teismai atmetė kai kuriuos iš jų (pavyzdžiui, Teksaso rinkėjų tapatybės įstatymą), bet jų likę dar daug.
Nenuostabu, kad daugybė juodaodžių amerikiečių pradeda rinkimų finišo tiesiąją suirzę, jog respublikonai, regis, atsisakė pastangų juos įtikinti ir nutarė tiesiog bandyti neprileisti prie balsadėžių.
Tačiau tai nėra nei pirmosios, nei sunkiausios kliūtys, su kuriomis kada nors susidūrė juodaodžiai amerikiečiai. Tad, nors įstatymai ir labai apsunkina pastangas balsuoti, įspūdinga B. Obamos rinkimų kampanija turėtų sušvelninti jų stabdančią įtaką.
B. Obamos pusėje turėtų likti ir asmeninės viltys, kurias milijonai juodaodžių rinkėjų – tokių kaip S. Hortono draugas ir kiti valandas laukę eilėje gyventojai – pasiruošę sudėti perrinkdami šį prezidentą.
Paskutinis garsiausio palaikymo sulaukęs M. Obamos sakinys jos kalboje Šiaurės Karolinoje buvo „imkimės darbo“.
