Neseniai Statistikos departamentas paskelbė: 20 proc. Lietuvos žmonių gyvena žemiau skurdo rizikos ribos. Kaip ir dera politinio korektiškumo laikais, žinią tenka iššifruoti. Tada gausime tokią informaciją: jei išrikiuotume visus Lietuvos gyventojus pagal jų pajamas, nuo vaikų daugiavaikėje bedarbio ar prasigėrusio šeimoje, kurioje vienam žmogui tenka vos trys šimtai litų per mėnesį, iki kraštinio individo iš mūsų piniginio elito su dviejų šimtų tūkstančių litų per mėnesį pajamomis, ir pasidomėtume, kokias pajamas gauna tiksliai per vidurį esantis pilietis, tai kas penktas gyventojas dabar gauna tris penktadalius (60 proc.) to vidurinio (medianinio) piliečio pajamų.
Irgi ne ką aiškiau? Labai aišku ir nebus, nes kalbame apie santykinį skurdą. Skurdo rizikos riba – tai rodiklis, kuris pasako, ar yra (ir kiek) šalyje žmonių, kurių pajamos gerokai mažesnės nei dažno žmogaus pajamos. Žmonių pajamos skirtingos; rodiklis nustato, kiek jos skirtingos. Kuo plačiau pasiskirsčiusios kukliau gyvenančių žmonių pajamos, tuo daugiau žmonių atsiduria žemiau skurdo rizikos ribos.
Štai pavyzdys: tarkime, kad trijų žmonių bendruomenėje disponuojamos pajamos pasiskirsčiusios taip: vienas asmuo gauna 1 000 litų per mėnesį, antras – 3 000, trečias – 5 000. Skurdo rizikos riba toje bendruomenėje bus 1 800 litų (60 proc. disponuojamų pajamų medianos, kuri šiuo atveju yra 3 000).Taigi, žemiau skurdo rizikos ribos tenai gyvena tie, kas gauna mažiau nei 1 800 litų. Skursta trečdalis žmonių!
Imkime kitą trijų asmenų bendruomenę: joje vienas gauna 2 000 per mėnesį, antras – 3 000, trečias – 5 000 litų. Skurdo rizikos riba čia tokia pati – 1 800 litų. Visi šioje bendruomenėje gyvena aukščiau skurdo ribos. Skurdo nėra!
Taigi, skurdo rizikos rodiklis (slenkstis) rodo ne skurdo lygį, o mažesnes nei mediana pajamas turinčių žmonių pasiskirstymą – kiek plačiai išsisklaido vidutines ir kuklesnes pajamas turinčios šeimos. Jis visiškai nereaguoja į didesnes nei mediana pajamas gaunančių asmenų turtėjimą ar nuskurdimą (vietoj 5 000 litų pavyzdyje įrašykite turtingajam trečdaliui žmonių 50 000 litų – rodiklis nepasikeis). Kartu jis nieko nepasako apie pajamų pasiskirstymą ir jo kitimą visoje visuomenėje (tam naudojamas Gini koeficientas).
Skurdo rizikos lygio rodiklis Lietuvoje praktiškai nesikeičia: jau bent septynetą metų jis svyruoja apie 20 proc. (dar anksčiau jis buvo mažesnis – kol pajamų diferenciacija neišsiplėtojo). Tai reiškia, kad nuo pat 2005 m. vidutiniškai ir kukliau gyvenančių šeimų pajamų diferenciacija nei didėja, nei mažėja.
Atsidurti žemiau skurdo ribos – reiškia skursti. Tačiau santykinai. Šitaip skursta ir žemiau tos ribos atsidūrę kinai, ir amerikiečiai, ir senegaliečiai, ir šveicarai. Tik totaliniame komunizme nebūtų santykinai skurstančių.
Senoji Europa nebeturi absoliutaus skurdo problemos. Todėl jai dabar labiau rūpi santykinis skurdas, t. y. mažiau turtingos gyventojų pusės pajamų diferenciacija. O Lietuvai (ir daugeliui kitų naujųjų ES šalių narių) absoliutus skurdas tebėra aktuali gyvenimo realija. Todėl mums, vis dar ar kol kas, svarbesni yra absoliutaus skurdo faktai ir mastai.
Štai ir dabar paskelbtas rodiklis praneša, kad 2011 m. gyvenančių žemiau skurdo rizikos ribos sumažėjo 0,2 proc. (nes 2010 m. buvo 20,2 proc.). Bet svarbiau būtų pažymėti, kad 2010 m. toji riba buvo 701 litas, o 2011 m. – 691 litas. Toks absoliutus daugelio šeimų piniginių pajamų sumažėjimas, kainoms kylant, yra kur kas svarbesnis rodiklis ir Lietuvos žmonėms, ir politikams, nei faktas, kad skurdo rizikoje gyvenančių žmonių skaičius truputėlį sumažėjo.
Absoliutaus skurdo (tikro skurdo, vargo ir pažeminimo) buvimas reiškia, kad Lietuvai aktualiau socialinės apsaugos tinklo kūrimas ir tvirtinimas, o ne pajamų diferenciacijos mažinimas.
Didėjant visuomenės gamybiniam produktyvumui absoliutaus skurdo problema, jei tik veikia atitinkamas pajamų perskirstymo mechanizmas, visiškai išnyksta. Tada jau galima imtis niuansavimo – siekti ir santykinio skurdo mažinimo. Ir jei tai bus daroma pamažu, ne prancūzų ar rusų revoliucijos būdais, ateis laikas, kai paaiškės – žmonių gamybinės galios didėjimą neišvengiamai turi lydėti perskirstymo mastų didėjimas.
Tai rodo ir kitų šalių praktika. Antai, tokiose išvystytose ir labiau egalitaristinėse šalyse kaip Danija, Švedija, Suomija, Čekija 2009 m. žemiau skurdo rizikos ribos iki pajamų perskirstymo gyveno atitinkamai 26,7, 29,1, 27 ir 18,1 proc. žmonių, o perskirsčius skaičius sumažėjo daugiau nei perpus: iki 12,9, 13,3, 13,1 ir 9 proc. Lietuvai toks „perpumpavimas“ kol kas neįmanomas (iki perskirstymo santykiniame skurde būtų buvę 31,8 proc. gyventojų, perskirsčius lieka 20,2 proc.).
Kuo didesnės tautų galimybės šiuolaikinėmis technologinėmis sąlygomis gaminti prekes ir teikti paslaugas, tuo smarkiau iškyla gamybos masto ir jos racionalizavimo paskatų derinimo su didėjančiomis sukurtų nacionalinių pajamų perskirstymo galimybėmis problema. Ši problema, jungianti ekonomikos augimo ir socialinės gerovės bei teisingumo aspektus, darysis vis aktualesnė ir reikalaus kuo platesnių diskusijų – nes ji turi ir didelį pavojingumo (pakenkimo, pažeidimo, apnuodijimo) potencialą.
