Spalio 1 d. Gruzijoje vyksiančiuose parlamento rinkimuose opozicija pirmą kartą bando sukurti rimtą alternatyvą Michailo Saakašvilio dominavimui. Tačiau purvina ir agresyvi politinė kampanija nežada didelių pokyčių brandžios demokratijos link.
Šių metų Gruzijos rinkimų kampanija – labai išsiskaidžiusi. Nors rinkimų komisija užregistravo 15 politinių partijų, pagrindinė rinkiminė kova užvirė tarp dviejų stipriausių jėgų – Gruzijos prezidento M. Saakašvilio vadovaujamo ir dabartiniame parlamente daugumą (79 proc.) sudarančio Jungtinio nacionalinio judėjimo bei milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio iš šešių opozicinių partijų suformuotos „Gruzijos svajonės“ koalicijos.
Iššūkį M. Saakašviliui metęs B. Ivanišvilis – filantropas, vienas turtingiausių pasaulio žmonių – žurnalas „Forbes“ jo turtą vertina 6,4 mlrd. JAV dolerių. Tai prilygsta beveik pusei Gruzijos bendrojo vidaus produkto. B. Ivanišvilio vadovaujama koalicija „Gruzijos svajonė“ šiuos parlamento rinkimus laiko lūžio tašku, turinčiu žymėti M. Saakašvilio partijos valdžios monopolio pabaigą ir tikros daugiapartinės demokratijos pradžią. Su šūkiu „Už stiprią, demokratinę ir toliaregišką Gruziją!“ ateinanti koalicija siekia kurti atviresnę ir mažiau centralizuotą valstybę.
Kaip ir „Jungtinis nacionalinis judėjimas“, B. Ivanišvilio blokas pabrėžia Gruzijos integracijos į ES ir NATO svarbą, taip pat akcentuoja ir santykių su kaimynais gerinimą, tačiau duoda aiškiai suprasti, jog prieš tapdama patikima Vakarų partnere ir atstatydama diplomatinius santykius su Rusija Gruzija pirmiausia turėtų išspręsti savo vidines problemas. B. Ivanišvilio teigimu, „jei kursime šalį, paremtą demokratinėmis institucijomis, gausime daugiau dėmesio iš JAV ir Europos“.
Purvini žaidimai
Rinkimus Gruzijoje stebinčios Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) rugsėjo 24 d. pranešime teigiama, jog Jungtinio nacionalinio judėjimo ir „Gruzijos svajonės“ koalicijos rinkimų kampanijos pasižymi šiurkščiu ir konfrontaciniu tonu. B. Ivanišvilio blokas nevengia griežtos kritikos dabartinės valdžios atžvilgiu atvirai deklaruodamas, jog spalio 1 d. piliečiai turės rinktis „tarp laisvės ir diktatūros“. M. Saakašvilis savo ruožtu žeria kaltinimus oponentui, vadindamas jį „Kremliaus marionete“ ir teigdamas, jog tokio žmogaus išrinkimas kelia grėsmę Gruzijos nepriklausomybei.
B. Ivanišvilis, siekdamas atsikratyti bet kokių asociacijų su Rusija, teigė pardavęs savo nuosavybę Rusijoje, kuri sudarė apie trečdalį viso jo turto. Jungtinis nacionalinis judėjimas savo oficialioje interneto svetainėje tokį „Gruzijos svajonės“ lyderio žingsnį vadino akių dūmimu, esą šiandienėje Rusijoje neįmanoma parduoti tokio dydžio turto be Kremliaus sutikimo. Netrūksta ir radikalesnių bandymų susidoroti su konkurentais: Europos Taryba Gruzijos valdžios įvykdytą dalies B. Ivanišvilio bloko lėšų konfiskavimą pavadino siekiu „sunaikinti demokratinę opoziciją“.
Įtemptos M. Saakašvilio ir B. Ivanišvilio partijų kovos kulminacija galima laikyti prieš Gruzijos valdžią nukreiptus piliečių protestus. Pastarieji kilo praėjusią savaitę dėl opozicijos remiamuose televizijos kanaluose pasirodžiusios filmuotos medžiagos, kurioje užfiksuotas žiaurus kalėjimo prižiūrėtojų elgesys su kaliniais Tbilisio kalėjime. Šiukščius Gruzijos valdžios pareigūnų vykdomus žmogaus teisių pažeidimus atskleidžianti filmuota medžiaga gali būti skaudus smūgis M. Saakašvilio partijai. Nors prezidentas tvirtino, jog paviešintus vaizdus nufilmavo kalėjimo prižiūrėtojai, kuriuos papirko „politiškai motyvuoti asmenys“, valdančioji partija pareikalavo nuodugniai ištirti minėtus žmogaus teisių pažeidimus ir griežtai nubausti atsakingus asmenis. Taip pat rinkėjams pažadėta reformuoti kalėjimų sistemą, jei tik partija išliks valdžioje.
Pasak Rytų Europos studijų centro direktorės Kristinos Vaičiūnaitės, šiuo metu Gruzijoje stebinčios rinkimų procesą, „ši istorija neabejotinai nubrauks dalį valdančiosios partijos rinkėjų, tačiau tai nereiškia, kad žmonės pasirinks kitą kovojančią pusę. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad žmonės gali nepasirinkti nė vienos“.
Demokratijos likimas
Šie parlamento rinkimai taps dar vienu ženklu, žyminčiu demokratinių reformų šalyje sėkmę arba nesėkmę. Gruzija jau senokai susiduria su Vakarų priekaištais, kad prezidento rankose sukoncentruota per daug galios, o tikroji politinė konkurencija yra slopinama. Po 2013 m. prezidento rinkimų įsigalios Gruzijos konstitucijos pataisos, pagal kurias bus pereita nuo prezidentinės prie mišrios politinės sistemos, o vykdomoji valdžia bus labiau koncentruota premjero, o ne prezidento rankose. Kitais metais pabaigęs antrąją prezidento kadenciją M. Saakašvilis nebegalės siekti prezidento posto, todėl gali bandyti išlaikyti valdžią tapdamas premjeru. Jei taip įvyktų, pastangos sukurti labiau subalansuotą valdžią ir padidinti jos atsakingumą gali pasirodyti beprasmiškos.
Vasarą Nacionalinio demokratinio instituto (NDI) atliktos Gruzijos visuomenės apklausos duomenimis, trigubai daugiau respondentų atskleidė palaikantys Jungtinį nacionalinį judėjimą (37 proc.) negu „Gruzijos svajonę“ (12 proc.). K. Vaičiūnaitės vertinimu, žmonės buvo labiau palankūs valdančiajai partijai dėl keleto priežasčių. „Pirma, B. Ivanišviliui vėlai pasirodžius Gruzijos politinėje padangėje, jo žinomumas ir atpažįstamumas plačiojoje visuomenėje buvo palyginti nedidelis. Antra, nepaisant kone identiškų M. Saakašvilio partijos ir B. Ivanišvilio koalicijos rinkiminių programų, skyrėsi jų komunikacijos strategijos“, – teigė K. Vaičiūnaitė. Anot ekspertės, Jungtinis nacionalinis judėjimas stengėsi pademonstruoti nuveiktus darbus ir atskleisti ateities planus, tuo tarpu „Gruzijos svajonė“ pasirinko negatyvią, emocijomis ir psichologiniu spaudimu paremtą kampaniją, kurioje akcentavo nepadarytus valdžios darbus ir neišspręstas problemas.
Stebint dabartinę Jungtinio nacionalinio judėjimo ir „Gruzijos svajonės“ konfrontaciją sunku įsivaizduoti sėkmingą jų bendradarbiavimą abiem atsidūrus valdžioje. Kyla daug klausimų, kas laukia Gruzijos po parlamento rinkimų: abiejų partijų sveika konkurencija, primenanti funkcionuojančią daugiapartinę demokratiją, ar valdžios fragmentacija ir nestabilumas? Pasak K. Vaičiūnaitės, tikėtina, jog bent jau pradžioje naujajam parlamentui dirbti išvien gali būti tikrai sudėtinga. „Gruzijos politikai dar nėra išmokę konstruktyvaus dialogo ir bendradarbiavimo su politiniais oponentais pamokų“, – pripažino K. Vaičiūnaitė. Tai taikoma ir opozicijai, kuri rinkiminėje kovoje taip pat nepademonstravo gebėjimo veikti konstruktyviai, emociškai subalansuotai ir racionaliai.
