Apie sudėtingą Lietuvos dvarų būklę pavojaus varpais skambinama jau seniai. IQ domėjosi apie tuos, laiminguosius, kurių pagalbos šauksmas dar visai neseniai buvo išgirstas.
Kultūros paveldo komisijos išvykstamasis posėdis šiemet išpuolė lietingą ir vėjuotą dieną. Tačiau pagrindinis tikslas buvo pasiektas – aplankyti kelis kultūros paveldo objektus, kuriuose šiuo metu, biurokratijos terminais tariant, vyksta „Europos sąjungos lėšų įsisavinimas“.
Už Marijampolės esantis Paežerių dvaras vis dar uždangstytas pastoliais ir apsauginėmis plėvelėmis, tačiau atgijimo ženklus galima matyti ir pro juos. 1795–1799 m. statytuose rūmuose persipina barokinės ir klasicistinės formos. XVIII a. viduryje dvaras priklausė Raudondvario Zabieloms. Anot šaltinių, Paežeriuose rezidenciją sau įsirengė Simonas Zabiela, kuris rūmų statybą ir parko projektavimą patikėjo architektui Martynui Knakfusui.
Kupolinio skliauto šokių salė, puošta skulptūriniu dekoru, – viena labiausiai įsimenančių ir dailiausių rūmų patalpų. Dvaro direktorė sutinka atidengti ir parodyti ornamentuotą šokių salės parketą. Šiuo metu dvare ir jo prieigose vykdomas antrasis restauravimo etapas, kuriuo siekiama dvarą visiškai atkurti ir pritaikyti kultūriniam turizmui. Šis projektas ES struktūriniams fondams atsieina beveik 3 mln. litų.
„Dėl šito dvaro prieš dvejus metus baigiau menotyros mokslus“, – pasakoja Zyplių dvaro šeimininkas, skulptorius Vidas Cikana, vedžiodamas po centrinius rūmus, kurie iškilmingai atverti rugsėjo 22-ąją. Lukšiuose esantis Zyplių dvaras pradėtas statyti 1848 m. dvarininko Jono Bartkovskio, o galutinai suformuotas 1901 m. grafo Tomo Potockio. Dvare veikė kunigų seminarija, vėliau Žemės ūkio mokykla, karo metais – karo ligoninė.
Dabar entuziastingo dvaro šeimininko vizija Zypliuose numato gyvą ir aktyvų meninį gyvenimą. Jau ir iki centrinių rūmų atidarymo dvaro teritorijoje, pasak V. Cikanos, nebuvo nė vieno „tuščio“ savaitgalio, kai nevykdavo jokie renginiai. Jis prisimena, kaip dvaras atrodė dar prieš dešimtį metų, kai visur kerojo krūmynai, pro kiaurą stogą varvėjo vanduo. Zyplių dvaro atstatymo projektas, priešingai nei Paežerių dvaro, nėra finansuojamas vien iš ES struktūrinių fondų. Šiuo atveju prisidėjo ir Lietuvos Vyriausybė, Kultūros paveldo departamentas, Šakių rajono savivaldybė. Paskaičiuota, jog reali Zyplių dvaro sodybos projekto vertė – per 5 mln. litų.
Gelgaudiškio dvaro sodyba, net ir nerestauruota, sulaukdavo lankytojų. Čia kiekvieną rugsėjį vykdavo dvaro dienos, kai tiesiog griuvėsiuose vykdavo konferencijos, parodos, koncertai. Nuo 2009 m. su įvairiais trikdžiais čia pradėta vykdyti restauracija, kurios reali vertė – apie puspenkto milijono litų. Tiesa, prie šio dvaro atgimimo prisidėjo ne tik ES, bet šiek tiek lėšų skyrė ir Šakių rajono savivaldybė.
Ilga ir spalvinga dvaro istorija prasidėjo apie 1504 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Gelgaudiškį su giria nuo Nemuno iki Siesarties padovanojo didikui Jonui Sapiegai. 1595 m. Sapiegų giminės šeimininkavimas Gelgaudiškyje baigėsi ir dvarą su visais statiniais bei žeme valdė vis kiti savininkai. Gelgaudiškiui patekus į Gustavo Koidelio rankas (apie 1842–1846 m.) buvo pastatyti dabartiniai neoklasicistinio stiliaus rūmai.
Jurbarko rajone stūksanti renesansinė Panemunės pilis, manoma, suprojektuota Vilniaus Žemutinės pilies rekonstrukcijos autoriaus, architekto Petro Nonharto. Teikusi prieglobstį ne vienam šeimininkui ir atlaikiusi daug negandų šiandien pilis dedikuojama daugiausia dviem kryptims: menui ir turizmui. Tai, kad šiuo metu Vilniaus dailės akademijai priklausanti pilis įkvepia menininkus ir atveria jiems savo erdves – ne naujiena. Nauja pilies funkcija po šiaurės vakarų ir pietvakarių bokštų rekonstrukcijos – viešbutis, kurio lankytojai į pilies prieigas galės žvelgti pro šaudymui skirtas angas. Bendra šio projekto vertė, kurios tikimasi iš ES struktūrinių fondų – pusseptinto milijono litų.
