Lietuvos ir Lenkijos karalių miestas – Krokuva – kaskart pasitinka išskirtiniu svetingumu. IQ.lt šiame mieste lankėsi antrą rudenį iš eilės: šįkart – neeiline proga – paminėti dešimtojo moderniosios klasikos muzikos festivalio „Sacrum Profanum“, vykstančio visą savaitę ir sulaukiančio itin svarbių muzikos pasaulio vardų.
Rengiamas nuo 2004-ųjų, renginių ciklas kaskart dedikuojamas konkrečiai pasaulio tautai ar regionui, šiemet neturėjo geografinės sąsajos – labiau buvo akcentuojamas festivalio gimtadienis, kurio kviestinės žvaigždės – padėka ištikimiausiems lankytojams.
Pernai, 10-ųjų JAV tragedijos metinių proga, specialią programą festivaliui parengė vienas minimalizmo pradininkų, JAV kompozitorius Steve’as Reichas, draugijon pasikvietęs alternatyviosios muzikos pasaulyje puikiai pažįstamą kultinės britų grupės „Radiohead“ gitaristą Jonny Greenwoodą. Festivalio koncepcija – muzikinės skalės tarp klasikos ir alternatyvos užpildymas – išliko nepakitusi ir šiemet. Geresnį derinį tikriausiai būtų sunku sugalvoti – festivalį tame pačiame „ArcelorMittal“ plieno gamyklos lofte vainikavo du vakarai iš eilės su San Fransisko styginių kvartetu „Kronos Quartet“ ir garsiausia Islandijos alternatyvaus roko grupe „Sigur Rós“.
Beveik identiškoje kaip ir prieš metus saulėlydžio nušviestoje postapokaliptinėje gamyklos aplinkoje nusidriekusi festivalio lankytojų eilė šiemet buvo kone penkis kartus ilgesnė. Kad ir kaip būtų, sekmadienio ir pirmadienio koncertai – daugiau nei pakankamai išgirsti geriausiais gyvo garso pasirodymais pasaulyje liaupsinamą grupę.
Įžengus į gamyklos teritoriją ir po dešimties minučių kelionės rytinį viešojo transporto vaizdą primenančiu autobusu patenkama prie gigantiško gamyklos lofto. Kad ir kaip būtų, ištikimiausių klausytojų grūsties, panikos ir kitų dideliems koncertams būdingų ženklų nematyti. Islandijos grupės klausytojai išlieka ramūs net manydami, jog po kiek daugiau nei valandos čia nuskambės dangiški gitarų skambesiai, lydimi išskirtinio grupės lyderio Jónsi (visas vardas Jón Þór Birgisson) falceto: minia savotiškai ištirpsta didžiulėje erdvėje. Vis dėlto pirmoji vakaro dalis skiriama jau visą savaitę Krokuvoje viešintiems svečiams iš Kalifornijos – San Fransisko styginių kvartetui „Kronos Quartet“.
Iš pirmo žvilgsnio tipiniam trijų smuikų ir vienos violončelės deriniui klijuojama „klasikos“ etiketė nėra visiškai teisinga – dažniausiai šio kvarteto atliekama muzika moderni ir su gilia psichodeline potekste. Kvartetas scenoje atlieka keturis kūrinius, kurių vienas dedikuojamas islandų grupei – tai pakili 1999-ųjų albume „Ágætis Byrjun“ debiutavusio kūrinio „Flugufrelsarinn“ versija. Paradoksas, jog šį kūrinį savo repertuare kartais atliekantys amerikiečiai su tikraisiais jo autoriais vienoje scenoje susitiko pirmą kartą istorijoje. Vieta ir proga tam pasirinkta puikiai – įstabus gamyklos lofto aidas ir festivalio koncepcija, pabrėžianti skirtingų stilių susidūrimą, visuomet buvo „Sacrum Profanum“ vizitinė kortelė.
Pertrauka tarp pirmosios ir antrosios vakaro dalių neprailgsta: atvirkščiai – norėtųsi dar vieno kito „Kronos Quartet“ kūrinio – tai buvo bene geriausias matytas, nors ir ne visai teisinga sakyti, „apšildančios“ grupės pasirodymas. Vis dėlto kvartetas scenon negrįžta, ir nepraėjus nė 20 minučių, jaukių švieselių iliuminacijoje pasigirsta pirmojo vakaro žvaigždžių kūrinio „Í Gær“, publikuoto 2007-ųjų „Hvarf/Heim“ rinkinyje, jaukūs skambesiai. Tai buvo kūrinys, puikiai inicijavęs koncertą ir pateikęs du priešingus polius, kuriuos „Sigur Rós“ savo muzikoje nuolat derina – minimalistinius metalofonų skambesius ir viską griaunančius gitarų garsus. Tarsi geizeris snūduriavęs iki antrosios minutės, „Í Gær“ iššovė su visa savo galybe – net ir nesusipažinusiems ne tik su šiuo kūriniu, bet ir kita grupės muzikine veikla apskritai, tai turėtų atsakyti į visus klausimus, kodėl islandų gyvo garso pasirodymai taip vertinami.
Įtarimai, jog grupė šiemečio turo metu daugiausia gros pavasarį pasirodžiusio pastelinių atspalvių kupino albumo „Valtari“ kūrinius, buvo greitai paneigti – po šiek tiek mažiau nei pusvalandžio pasigirsta tiek 2006-ųjų albumo „Takk“ hitai „Sæglópur“ ir „Hoppípolla“, tiek 2008-ųjų optimistinių kūrinių kupino albumo „Með suð í eyrum við spilum endalaust“ kontrastingas kūrinys „Festival“.
Nė vieno žodžio koncerto metu klausytojams neištarusios grupės padėka – dvidešimties minučių bisas su naujojo albumo „Valtari“ singlu „Ekki Múkk“ ir viską apibendrinusiu „Popplagið“, palikusiu stovėti be žado visą beveik 3 000 klausytojų auditoriją. Vis dėlto grupės gerbėjai dar turėjo progą išvysti savo mylimuosius: visi 11 narių išėjo į sceną bendrai nusilenkti. Po koncerto pakalbintas koncerto organizatorių, grupės vokalistas Jónsi teigė, jog puikiai jaučiasi gigantiško lofto aplinkoje – daug vasarų jam tekę praleisti darbuojantis panašioje metalo gamykloje gimtojoje Islandijoje. Kiti „Sacrum Profanum“ festivalio naujienas žino, jog tai antras iš eilės Jónsi pasirodymas Krokuvoje su metų pertrauka: 2010-aisiais kūrėjo gerbėjai turėjo neeilinę progą susipažinti su jo solinio albumo „Go“ kūriniais.
Palikti Krokuvą dar metams ne mažiau sunku nei pernai – automobilyje nostalgiškai sukantis „Sigur Rós“ albumams vangiai kyla minčių, kuo „Sacrum Profanum“ galėtų nustebinti dar labiau. Lieka palinkėti puikiai festivalio organizacijai ne tik išlaikyti per dešimtmetį paklotą tvirtą pagrindą ir stilistiką, bet ir pakilti į naujus moderniosios klasikos lygmenis.
