Varškės ir obuolių sūrių ragavę visi. O žuvies, moliūgų, grybų, vynuogių arba morkų? Vienuoliktą kartą į Sūrių šventę sugarmėjusios viena už kitą išradingesnės Bernatonių šeimininkės tradicinį kaimo skanėstą moka suslėgti iš bet ko, ką per vasarą užsiaugino savo ūkiuose.
Varžėsi originalumu
Varškės ir obuolių sūrių ragavę visi. O žuvies, moliūgų, grybų, vynuogių arba morkų? Vienuoliktą kartą į Sūrių šventę sugarmėjusios viena už kitą išradingesnės Bernatonių šeimininkės tradicinį kaimo skanėstą moka suslėgti iš bet ko, ką per vasarą užsiaugino savo ūkiuose.
Ant baltomis staltiesėmis dengtų stalų puikavosi išrikiuoti vienas už kitą gražesni, spalvingesni tradiciniai ir pirmą kartą matomi sūriai, pagardinti česnakais, špinatais, gelteklėmis, mėtomis, šeimininkių daržuose subrandintomis žolelėmis, džiovintais grybais, žuvimi, spanguolėmis, avietėmis, vynuogėmis, razinomis, abrikosais. Į vaišes žiūrint seilė varvėjo ne vien vaikams, taip ir besitaikantiems į saldaus sūrio riekę. Vyrams magėjo pakramtyti aštrių skonių sūrių, o moterys norėjo ne tik paragauti, bet ir išpešti iš šeimininkių jų kulinarines paslaptis.
Sūris – ir iš moliūgų
Užsukusiesiems į šventę užteko tik paragauti, kad išvažiuotų pilnais pilvais, mat bernatonietės ant stalų buvo išrikiavusios bene penkiasdešimties rūšių sūrių.
„Gera gaspadinė ne tik iš kirvio skanią sriubą išverda, bet ir be pieno sūrį suslegia“, – tvirtino kaimo moterys.
Brigita Survilienė desertinį sūrį pagamino iš moliūgų. Pasak jos, tokio skanėsto receptas labai paprastas – tereikia išvirti moliūgą, pagardinti apelsinais, kad būtų gaivesnis, įberti dar vynuogių, ir, įdėjus želatinos, padaryti tradicinio sūrio formą.
„Vynuogių auginame labai daug ir įvairių rūšių, visą vasarą jomis gardžiuojamės, o kai rudenį sunoksta moliūgai, dažnai gaminu tokį sūrį. Ypač vaikai jį mėgsta. Kai šeimyna didelė, tenka pasukti galvą, kaip iš bet ko padaryti ką nors skanaus“, – pasakojo B.Survilienė.
Kitas bernatonietės suslėgtas sūris skirtas nebe pasigardžiavimui, o rimtai užkandai. Pagamintas iš morkyčių, virto kiaušinio, šaukšto majonezo, tuno, susuktų į „Napoleono“ torto lakštus, puoštas alyvuogėmis, paprikomis, geltonais ir raudonais pomidoriukais B.Survilienės sūris – palaima net ir didžiausio gurmano gomuriui.
Gardino ir avietėmis, ir šokoladu
Tradicinį varškės sūrį Donata Masikonienė pagardino petražolėmis, krapais, pipirais.
„Karvutės nebelaikau, bet varškės sūrio niekada iš parduotuvės neperku. Iš kaimyno nusipirkusi pieno, pati slegiu“, – kalbėjo D.Masikonienė.
O Stasė Breivienė žiūrovus gundė šokoladiniu sūriu. Ji prasitarė tokį gardėsį pagaminusi atsitiktinai. Šventei ketinusi suslėgti tradicinį varškės sūrį, bet traukiant iš sūrmaišio atsitiko nelaimė – sutrūko.
„Reikėjo kaip nors gelbėti. Išlydžiau šokoladą ir klijavau griovelius, dar pritupdžiau sode priskintų aviečių“, – pasakojo S.Breivienė.
Abi kaimynės tvirtino nors ir neturinčios karvučių, vis tiek be naminio sūrio neišsiverčiančios.
Liaudiškos muzikos kapela „Sanžila“ iš Berčiūnų irgi į šventę atvažiavo ne tuščiomis – suspaudė gudobelėmis ir šermukšniais pagardintą varškės sūrį.
Avietėmis kvepiančiu skanėstu šventės dalyvius vaišino bernatonietė Birutė Juzokėnienė. Iš kaimyno nusipirkusi litrą kitą pieno, šeimininkė suslėgė saldų varškės sūrį, jį pagardino aviečių žele ir gausiai pabarstė tomis uogomis.
Meras prašys karvės
Susižavėjusieji sūriais čia pat galėjo sužinoti ir jų spaudimo paslapčių.
Bernatonių kaimo gyventoja Vitalija Petroliūnienė mikliai sukosi apie ant krosnies kunkuliuojančius puodus – virino saldų pieną, į jį dar šliūkštelėjo rūgštaus, sutrauktą varškę pylė į sūrmaišį ir čia pat paslėgė sūrspaudyje. Kaimo žmonėms gerai žinomas tradicinio varškės sūrio gaminimo procesas priviliojo minią smalsuolių – vieniems magėjo sužinoti, kokio pieno reikia, kiti gyrėsi ir patys ne prastesnį nei šeimininkė mokantys suslėgti. Anot V.Petroliūnienės, viena iš paslapčių, kad sūris išeitų nei per saldus, nei per rūgštus – jį spausti šeimininkė privalo kartu su gaspadoriumi.
O lietuvių šito darbo nė mokyti nereikia – visi jaunavedžiai sugeba pirmąją naktį iš vieno varškės pakelio suslėgti tokį sūrį, kad užtenka pavaišinti visiems svečiams.
„Organizatoriams kitąmet pasiūlysiu karvę atvesti – pažiūrėsim, kiek atsiras mokančiųjų melžti“, – pareiškė rajono meras Povilas Žagunis. Rajono vadovas patikino, kad jam ne tik karvę pamelžti, bet ir sūrį suslėgti – juokų darbas.
Kaime nelieka karvių
Bernatoniečiai juokauja, kad dabar į jų tradicinę kulinarinio paveldo šventę žmonės traukia paragauti originalių, nematytų sūrių, o dar po dešimtmečio atvažiuos pasiilgę tradicinio, spausto iš varškės. Vietiniai sako, kad Bernatoniuose telikusios penkios karvės, pienu aprūpinančios visą kaimą.
Bernatonių bendruomenės pirmininkė Reda Manikienė viliasi, kad niūrioms prognozėms nebus lemta išsipildyti ir karvė netaps muziejine vertybe. Šventės organizatorė tvirtina, kad apie karvutę tvarte pradeda svajoti ekologišką ir natūralų maistą vertinančios jaunos šeimos.
Bernatonius išgarsinti skaniausiais čia gaminamais sūriais sugalvojo vis dėlto ne vietiniai, o emigrantai. R.Manikienė kartą pasiguodė Anglijoje gyvenančiai dukrai, kad neišmano, kuo sudominti kaimo žmones ir kaip Bernatonius išgarsinti. Emigrantei net galvoti nereikėjo – iš karto mamai priminė, kad kaime nuo seno šeimininkės spaudžia išskirtinius sūrius. Tokius, kokių jokiame kitame krašte negausi paragauti.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
