Stipriausią pasaulio ledo ritulio lygą sukaustė letargo miegas. Rugsėjo 16 dieną prasidėjo NHL lokautas – jau trečiasis per pastaruosius du dešimtmečius (jeigu įskaičiuotume 1992 metais dešimt dienų trukusį žaidėjų streiką – tai ketvirtasis).
Lokautas reiškia tai, kad darbdaviai ir darbuotojai neranda bendro sprendimo dėl darbo sąlygų. Šiuo atveju NHL klubų savininkai ir ledo ritulininkai nesusitaria dėl kolektyvinės sutarties. Esminis nesutarimų objektas – pinigų pyrago dalybos. 2005 m. pasirašyta darbo sutartis numatė, jog 57 procentai lygos pajamų yra išleidžiami ledo ritulininkų atlyginimams. Savininkams atitenka 43 procentai.
Tokie skaičiai savininkams pasirodė neadekvatūs. NHL komisaras Gary Bettmanas dar prieš prasidedant lokautui sakė: „Aš labai nenoriu lokauto ir jausiuos labai blogai, jei jis vis dėlto įvyks. Tačiau šiuo metu mes žaidėjams mokame tikrai per daug pinigų.“
Taigi savininkai nenori mokėti, o žaidėjai nesutinka susimažinti savo atlyginimų. Ką gi siūlo nesutariančios pusės? Savininkų pozicija aiški – 49 procentai žaidėjams ir nė cento daugiau. Žaidėjų asociacija siūlo kiek lankstesnį, tačiau kartu ir palankesnį sau sprendimą – sumažinti algoms skirtą pajamų dalį iš pradžių iki 54,3 procento, o paskui – iki 52,4. Vis dėlto akivaizdu, jog klubų savininkų ir ledo ritulininkų atstovų pozicijos yra lyg du ne ta puse vienas į kitą atsukti magnetai – susitarti nepavyko.
Net pastangų rasti kompromisą beveik nebuvo. Abi pusės sėdo prie derybų stalo tik šeštadienį, t. y. tą dieną, kai baigė galioti ligšiolinė darbo sutartis. Supratus, kad nei vieni, nei kiti nenusileis, jau kitą dieną buvo įšaldyta bent jau dalis 2012/2013 metų NHL sezono.
Lokautų praktika JAV sporto pasaulyje yra pakankamai įprastas reiškinys. Štai ir pernai tik gruodžio mėnesį prasidėjo NBA sezonas. Todėl dažnai sportininkai net gali numatyti, jog artėjant prie pabaigos vienos darbo sutarties galiojimui, ji nebus pratęsta ir lygą sukaustys streikas. Todėl beveik visų geriausių NHL žaidėjų kontraktai buvo ruošiami pagal tokią schemą: sąlyginai mažas uždarbis pirmąjį sezoną, palaipsniui kylantis atlyginimas ir uždarbio pikas paskutiniais metais. Tai reiškia, jog nemažai ledo ritulininkų savo banko sąskaitas įspūdingomis sumomis pasipildė būtent po praėjusios sezono – tam, kad galimas lokautas ne taip skaudžiai smogtų per pinigines.
Kada numatytas kitas žaidėjų ir savininkų susitikimas, dar nėra paskelbta. Kol kas ledo ritulininkai svarsto vieną dilemą – ar keltis žaisti į kitas šalis, ar ramiai laukti, kol susitarimas galų gale bus pasiektas. Populiariausia alternatyva – Rusijos Kontinentinė ledo ritulio lyga (KHL).
Pirmieji į Eurazijos pirmenybes keltis suskubo geriausias praėjusio sezono NHL žaidėjas Jevgenijus Malkinas bei Sergejus Gončaras. Dar iki lokauto prisijungę prie Magnitogorsko „Metallurg“ treniruočių, jie vos paskelbus apie NHL streiką buvo pristatyti kaip oficialūs metalurgijos milžinų komandos nariai.
Jeigu pernai krepšinio Eurolygos mėgėjai galėjo grožėtis nemažo skaičiaus dėl NBA lokauto į Europą persikėlusių žvaigždžių žaidimu, tai šiemet tą galimybę turės ledo ritulio fanai. J. Malkinas ir S. Gončaras tikrai nebus vieninteliai, persikėlę į Rusijos platybes. Galima atsiminti 2004-2005 m. sezoną, kai NHL pirmenybės apskritai neįvyko, o visos ryškiausios tos lygos žvaigždės gynė Omsko, Toljačio ar Sankt Peterbugo ledo ritulio klubų garbę.
Įdomu tai, kad KHL jau dabar įvedė kriterijus, kad į lygą patektų tik aukščiausios klasės meistrai. Žinodami, kad nemažai Šiaurės Amerikos ledo ritulininkų bandys žūtbūt kažkur žaisti šį sezoną ir uždirbti pinigų, KHL vadovai nusprendė – pas mus žais tik geriausi. Tai yra tie, kurie yra nacionalinių rinktinių nariai, yra gavę individualius NHL apdovanojimus, laimėję Stanley taurę arba bent jau žaidę NHL pirmenybių finale.
Taigi žinant, kokias galimybes mokėti didelius pinigus didiems žaidėjams turi Rusijos klubai, peršasi išvada, kad KHL vėl susigriebs visą ledo ritulio grietinėlę, o Čekijos, Slovakijos ar Suomijos ledo ritulio lygos turės tenkintis ne tokios aukštos prabos žvaigždėmis.
