Įtampa tarp Pietryčių Azijos milžinų – Japonijos ir Kinijos – auga. Prekybos partnerių, kurių tarpusavio prekyba viršija 345 mlrd. dolerių, santykius apkartino nesutarimai dėl salų, kurias japonai vadina Senkaku, o kinai – Diaoju.
Tai daugiau nei teritorinis nesutarimas – galių kaita Pekine ir Tokijuje bei JAV interesai Ramiajame vandenyne prieš prezidento rinkimus verčia visas tris puses pamaloninti rinkėjus ar interesų grupes nesukeliant ginkluoto konflikto. Tačiau augančios nacionalistinės nuotaikos Kinijoje ir Japonijoje verčia sunerimti dėl potencialaus konflikto, kuris, turint omenyje abiejų valstybių karinius bei ekonominius pajėgumus, gali pridaryti daug nemalonumų taika suinteresuotiems Vakarams.
Nerimo bangą sukėlė Kinijos karinio jūrų laivyno patrulių bei Japonijos jūrų sienos apsaugos akistata prie jau minėtų salų. Nors situacija baigėsi taikiai, Pekino veiksmai ne juokais išgąsdino ne tik Tokiją, bet ir visą Pietryčių Azijos regioną, kuris jau kurį laiką skambina pavojaus varpais dėl augančių Kinijos teritorinių ambicijų.
Kinijos pasipiktinimą sukėlė Japonijos planai nupirkti Senkaku salas iš privataus savininko (kuris yra japonas), taip siekiant, kad jos nepatektų į nacionalistinių pažiūrų Tokijo gubernatoriaus rankas. Gubernatorius Shintaro Ishihara teigia, kad norint visiems laikams įtvirtinti Japonijos valdžią salose reikia jas paversti prekybiniais uostais. Senkaku (Diaoju) salos yra prekybai tinkamame regione Pietų Kinijos jūroje tarp Kinijos, Japonijos ir Taivano. Vis dėlto uosto steigimas neabejotinai pablogintų dvišalius Tokijo ir Pekino santykius, mat kinai vis dar reiškia pretenzijas į savo istorines žemes.
Per Kiniją nuvilnijusi protestų banga primena pasauliui, kad dvi Azijos galiūnės negali pamiršti senų istorijos žaizdų. Nors politikai stengiasi neeskaluoti nesutarimų, visuomenės nepasitenkinimas ilgainiui prasiveržia. Verta paminėti, kad antijaponiški protestai sutampa su Japonijos invazijos į Kiniją 1931 m. pradžia, kai Kinijoje susprogdintas tiltas tapo pretekstu imperinės Japonijos veiksmams.
Vis dėlto galima įžvelgti galios pasikeitimų regione įtaką. Komunistinėje Kinijoje kartą per dešimtmetį vyksta pasitaikantys partijos vadovo rinkimai. Verta priminti, kad Kinija nėra demokratinė valstybė, tad nors valdžia privalo atsižvelgti į visuomenės poreikius, daugiausia dėmesio bus skiriama įtakingų interesantų patenkinimui. Todėl dantų rodymas Japonijai gali būti laikomas triuku, skirtu nukreipti Kinijos gyventojų dėmesį. Kinijos politikos analitiko Liu Junningo nuomone, kinai yra kupini nepasitenkinimo lėtėjančia ekonomika bei demokratijos stoka, tačiau sena neapykanta Japonijai padeda nukreipti visuomenės dėmesį į „priešą už vartų“, užuot ieškojus problemų šalies viduje. Analitiko nuomonę patvirtina ir valstybinės Kinijos žiniasklaidos retorika. Naujienų televizijos, spauda ir internetiniai portalai lūžta nuo straipsnių apie Japoniją gausos, taip pat nepamirštama paminėti okupacijos metinių ir tuometės Japonijos kareivių žiaurumo Kinijos civilių atžvilgiu.
Įvairiausių negandų nuvarginta Japonija taip pat ruošiasi naujiems rinkimams. Šeštasis Japonijos vyriausybės vadovas per septynerius metus – Yoshihiko Noda – teigia sieksiantis diplomatiško problemos sprendimo. „Nepamirškime, kad Kinija ir Japonija yra antra ir trečia pasaulio ekonomikos, tad bet kokie nesutarimai kenkia prekybiniams šalių ryšiams, o tai yra tiesiog nuostolinga“, – valstybiniam Japonijos transliuotojui sakė Y. Noda. Stagnuojanti Japonijos ekonomika, didelė valstybės skola ir po Fukušimos atominės elektrinės tragedijos kilusi energetinė suirutė nualino šalį, tad bet kokie prekybinių ryšių trūkinėjimai neigiamai paveiktų šalį. Pekinas – pagrindinis Tokijo prekybos partneris, o nemažai Japonijos automobilių pramonės bei technologijų galiūnų savo gamyklas yra perkėlę į pigios darbo jėgos rojų – Kiniją. Bet kokia įtampa tarp ekonomikos milžinių neigiamai atsiliepia prekybos balansui, dėl kurio Japonija pastaruoju metu yra itin jautri.
Auganti įtampa nuošalyje nepalieka ir Jungtinių Valstijų bei Taivano. Taivanas taip pat reiškia teritorines pretenzijas į Senkaku salas, tuo tarpu Vašingtonas suinteresuotas Pietryčių Azijos valstybių vienybe, mat auganti Kinijos įtaka gali išplėšti Ramiojo vandenyno regioną iš ilgalaikės JAV kontrolės. Pietų Kinijos jūra einantys jūrų prekybos keliai – vieni svarbiausių ir pelningiausių pasaulyje, todėl šalis, kurios laivynas bus pajėgus kontroliuoti regioną, neabejotinai turės geopolitinės įtakos kortą ir prekybos kontrolės galią. Tokijuje ir Pekine viešėjęs Pentagono vadovas Leonas E. Panetta teigė esąs susirūpinęs dėl įtampos regione, tačiau patikino, kad Jungtinės Valstijos prisidės prie taikos išsaugojimo.
JAV prezidento rinkimai dar labiau sustiprina Kinijos ir Japonijos svarbą, mat, „The Wall Street Journal“ apklausos duomenimis, beveik pusė JAV rinkėjų išreiškė nepasitenkinimą Baracko Obamos vykdoma politika Pekino atžvilgiu. Nors JAV vadovas pastarąją savaitę Kinijos automobilių pramonės subsidijavimo politiką kaip pažeidžiančią prekybinius susitarimus apskundė Jungtinėms Tautoms, to aiškiai nepakanka, kad būtų patenkinti JAV rinkėjų lūkesčiai. 60 proc. JAV gyventojų teigė, jog Kinija yra pagrindinė Jungtinių Valstijų konkurentė dėl ekonominės ir politinės galios globaliu mastu, tad tikėtina, jog bent jau iki rinkimų Vašingtono retorika Pekino atžvilgiu taps šiek tiek griežtesnė.
Susiklosčiusi situacija ir atsiradusi įtampa turėtų nuslūgti, tačiau valdžios pokyčiai visose suinteresuotose pusėse neleidžia nė vienai valstybei parodyti silpnumo. Analitikų nuomone, Kinijos, Japonijos ir JAV gyventojai nori matyti savo valstybes kontroliuojančias užsienio politiką, tačiau neaišku, kiek minėtų šalių vadovai ryšis aukoti, kad patenkintų rinkėjus ir savo šalių elitą.
Dienraštyje „The New York Times“ buvo užsiminta, kad už visų teritorinių ir galios kaitos peripetijų gali slypėti ir daug pragmatiškesnės priežastys, dėl kurių išaugo salų svarba. Anot dienraščio, naujausių geologinių tyrimų duomenimis, aplink salas esančiuose vandenyse gali slypėti įspūdingo dydžio naftos ir gamtinių dujų telkiniai. Turint omenyje žvėriškai augančius Kinijos energijos poreikius ir Japonijos priklausomybę nuo importuojamų žaliavų, iškastinis kuras neabejotinai suteiktų naudos abiem suinteresuotoms pusėms. Tačiau pastarųjų dienų įvykiai Pietų Kinijos jūroje ypač svarbūs tuo, kad Pekinas rodo augančią savo įtaką ir vis mažiau slepia ambicijas. Galima spėti, kad ateityje augant Kinijos ekonomikai ir modernėjant ginkluotosioms pajėgoms nesutarimai tarp Tokijo ir Pekino kartosis, o šlubuojanti Japonijos ekonomika šiai šaliai nežada geros įvykių baigties.
