Jauna perspektyvi dailininkė Agnė Kišonaitė, kurios drobėse gyvena žavingos šių dienų herojės, neseniai nusprendė savo tapybos elementus perkelti į drabužių dizainą.
Ryškių paveikslų epicentre – stilinga moteris ir jos kasdienio gyvenimo situacijos. „Moters tematika man artima, nes man ji suprantamiausia. Mėgstu lankytis viešose susibūrimų vietose, kavinėse, ten stebiu moteris, jų bendravimą“, – pasakojo dailininkė vasarį, per pirmosios asmeninės parodos „Raudona ne mėlyna“ atidarymą.
A. Kišonaitės drobių siužetuose galima įžvelgti ir mados elementų: raudoni bateliai, ryškios gundančios lūpos ir raudonas lūpų pieštukas, moters buduaro erdvės elementai, tam tikrų grožio ritualų užuominos… Visa tai menininkei nesvetima ir gyvenime: „Aukštakulniai, ryškios spalvos, būtini aksesuarai. Nesistengiu specialiai išsiskirti. Puošiuosi taip, kad man būtų gražu. Daug dėmesio skiriu šukuosenoms! Žinoma, būtų daug smagiau, jei kaskart sugalvojusi naują šukuoseną galėčiau nueiti į kirpyklą, tačiau ne visada tai pavyksta. Mėgstu septintojo dešimtmečio stilių, sukeltus, į kriauklę susuktus plaukus“, – interviu „L’Officiel“ žurnalui neseniai pasakojo moteris, o stilingoje fotosesijoje, kurioje pozavo ir kūrė savo stilių, pademonstravo glaudų ryšį su mada, subtilų stilingo įvaizdžio pajautimą.
Galbūt todėl visiškai nenustebau šįkart menininkės pakviesta apžiūrėti jos naujojo projekto – drabužių, dekoruotų autorinės tapybos fragmentais. Vilniaus dailės akademijoje baigusios grafinį ir interjero dizainą A. Kišonaitės meninis akiratis platus, kaip ir dera šiuolaikiniam kūrėjui. Tokia ir jos tapyba – ryški, drąsi, vitališka. „Iš tiesų mano kūryboje nėra ekspromto ar spontaniškumo. Man svarbi taisyklinga kompozicija. Tai nėra naujovė, bet modernu, pavyzdžiui, aš nukertu akis, veidą, dar ką nors iškrečiu. Turbūt naujoviškiausias mano daromas dalykas – tapymas labai aiškiais, aštriais potėpiais. Jais konstruoju formą. Kol kas analogiškai tapančių nematau“, – drąsiai savo kūrybinį braižą analizuoja jauna ambicinga tapytoja, neseniai perkeltą į stilingų drabužių liniją „Agnė Apparel“.
A. Kišonaitė tiki, kad jos sėkmingo debiuto meno pasaulyje lėmėjas – pozityvus mąstymas, kuriuo gyvenime ji vadovaujasi. „Niekada neinu tapyti būdama blogos nuotaikos. Tikiu, jog bet kokia negatyvi energija persiduoda paveikslams. Noriu, kad mano kūriniai žmones džiugintų, kaip džiugina mane pačią, – štai kodėl, tapytojos nuomone, kai kurie žmonės savo interjerams puošti įsigyja net po keletą paveikslų. – Pastebėjau, kad daugiausia mano darbus perka tie žmonės, su kuriais esu bendravusi. Gal tuomet jie labiau pasitiki manimi, žino, kad tie paveikslai neužteršti. Juk labai svarbu, ką kabini savo namuose.“
Taigi nenuostabu, kad parodos „Raudona ne mėlyna“ paveikslų motyvams nugulus ant viskozės ir medvinės suknelių, palaidinių, marškinėlių, A. Kišonaitė jau pakuoja autorinių drabužių siuntą į Jungtines Amerikos Valstijas. „Šio mados projekto idėja kilo rengiant vieną fotosesiją, kur pozavau tarp savo paveikslų. Sukdama galvą, kaip turėčiau apsirengti, pamaniau, gal kai kuriuos paveikslų motyvus galėčiau perkelti ant audinio ir pasisiūdinti drabužių. Netrukus jais susižavėjo mano bičiulės: jos tapo pirmosiomis klientėmis, padrąsinusiomis imtis mados linijos kūrimo rimčiau. Projektą „Agnė Apparel“ brandinau daugiau nei metus ir štai pagaliau jis išvydo dienos šviesą“, – pasakojo jauna menininkė ir užsiminė turinti naujų, su šokio teatru susijusių kūrybinių planų.
„Aš kuriu taip, kaip man atrodo įdomu, kaip man pačiai patinka, ir tikrai nesistengiu nustebinti ar šokiruoti. Gal dėl to mano darbuose nėra jokių šlykštynių ar blogybių. Kartais menininkai mano, kad šokiruodami taps pastebimi. Aš to nesiekiu – kuriu nuoširdžiai, dėl to mano darbai vienaip ar kitaip yra atpažįstami, turi tam tikrų bendrumų“, – tikino menininkė, kurią dažniausiai įkvepia kasdienės situacijos, o ne dirbtini šokiruojančių akibrokštų scenarijai. Taigi daugeliui moterų pažįstami proziški rutinos įvykiai – pagrindinė A. Kišonaitės inspiracijų versmė, padiktuojanti originalius ir žaismingus paveikslų scenarijus.
Tuo tarpu pro žiūrovo akis nepraslysta ir iškalbingi, šmaikštūs paveikslų pavadinimai bei komentarai, papildantys ryškiaspalvių drobių kuriamas geras emocijas. Pavyzdžiui, Reklamos projektų vadovė. Mytas, aifonas, ačiukas, soriukas, nu tipo, kablai, super… Jos kalba ypač moderni, kaip ir jos išvaizda. Bet nudažyta auksu daržinė netampa rūmais. Arba: Pasislėpęs. Inteligentiškas ūsočius užmezga pokalbį ir bando sužavėti savuoju IQ. Šiuolaikiška, emancipuota dama jo klauso. Vakaro pabaigoje paaiškėja, kad jai terūpėjo raudoni jo ūsai, o jam – duobutė jos smakre.
Įdomu, ar kada nors A. Kišonaitės paveikslų herojais taps vyrai? „Dabar tiesiog tęsiu moterų temą. O vyrų tikrai nebijau. Matyt, man artimesni visi moteriški dalykėliai: bateliai, suknelės, lūpdažiai. Kita mano paroda taip ir bus pavadinta – „Lūpdažis“, – mirkteli stilinga mergina.
