Rugsėjo 11-ją, kai JAV minėjo vienuoliktąsias teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone metines, Egipte ir Libijoje prasidėję protestai prieš JAV ir agresyvūs išpuoliai naujomis bangomis ritasi per musulmoniškas valstybes.
Protestų ir neramumų pretekstu tapo JAV sukurtas filmas, kuriame išjuokiamas islamo pranašas Mahometas. Sparčiai plintantis politinių neramumų užkratas gali būti ženklas, kad amerikiečiams nepasiseks į savo pusę patraukti po Arabų pavasario besikeičiančių musulmoniškų valstybių.
Domino efektas
Neramumai, prasidėję prieš daugiau nei savaitę, tarsi domino kauliukai ėmė ristis per vis naujas valstybes. Rugsėjo 11 d. ginkluota minia užpuolė JAV konsulatą Libijoje, Bengazio mieste. Per išpuolį žuvo JAV ambasadorius Christopheris Stevensas ir dar trys JAV diplomatinės tarnybos darbuotojai. Tą pačią dieną Egipto sostinėje Kaire keli tūkstančiai protestuotojų atakavo JAV konsulatą, naikindami JAV valstybinius simbolius ir vietoje jų iškeldami juodą islamišką vėliavą.
Rugsėjo 12 d. protestai išplito į dar keletą arabų valstybių: Tunisą, Maroką ir Sudaną. Dar po dienos Jemene surengtas ginkluotas išpuolis prieš JAV ambasadą, kurio metu žuvo keturi žmonės. Demonstracijos taip pat vyko Irake, Irane ir Gazos ruože. Protestai nesiliovė ir Egipte, kur pranešta apie daugiau nei 200 sužeistųjų.
Rugsėjo 14 d. kruvinuose susirėmimuose prie JAV diplomatinių atstovybių Tunise, Sudane, Libane žuvo keletas žmonių, pranešta apie daugybę sužeistų. Rugsėjo 15 d. talibų sukilėliai atakavo NATO bazę Afganistane, kur žuvo du jūrų pėstininkai. Rugsėjo 16 d. apie pusantro tūkstančio studentų protestuodami išėjo į gatves Kabule (Afganistanas). Pirmadienį, rugsėjo 17 d., demonstracijos vyko Pakistane, Afganistane, Azerbaidžane, Libane, Palestinoje, Jemene. Antradienį Kabule sukilėlių grupuotė surengė savižudžių išpuolį, kurio metu žuvo 12 žmonių, tarp kurių – 8 užsienio piliečiai.
Ši protestų banga priminė žymaus politologo Samuelio Huntingtono prognozes, dar 1993 m. išsakytas knygoje „Civilizacijų susidūrimas“, kad svarbiausi konfliktai vyks tarp skirtingų civilizacijų, nes globalizacija gerokai padidins jų sąveiką. Nors, pasak S. P. Huntingtono, islamo ir Vakarų civilizacijų konfliktai vyksta daugiau kaip tūkstantmetį, pastarasis „civilizacijų susidūrimas“ vertas dėmesio ne tik dėl jo poveikio tarptautinio terorizmo būklei, bet ir įtakos JAV vidaus bei užsienio politikai.
„Civilizacijų susidūrimo“ teorija pastaruoju metu buvo itin kritikuojama, pirmiausia dėl politinių priežasčių – JAV visuomet bandė pabrėžti, kad jos agresyvūs veiksmai yra nukreipti prieš teroristus ir diktatūrinius režimus, o ne prieš visą musulmonų pasaulį ar islamo religiją. Arabų pavasario įvykiai, kai buvo nuversti ilgamečiai diktatoriai įvairiose arabų šalyse, optimistams leido tikėtis, kad demokratija įmanoma ir musulmoniškose šalyse, o jos natūraliai taps JAV sąjungininkėmis. Tačiau pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad tarpkultūriniai skirtumai ir įtampa tarp Vakarų ir islamo pasaulio bet kuriuo metu gali tapti didžiuliais konfliktais.
Užmaskuotas terorizmas
Kita vertus, kai kurios išpuolių prieš JAV aplinkybės leidžia daryti prielaidą, kad protestai prieš antiislamišką filmą yra tik priedanga iš anksto suplanuotoms teroristinėms atakoms. Protestų pradžios data – amerikiečiams simbolinę reikšmę turinti rugsėjo 11-oji – atrodo, pasirinkta neatsitiktinai. Juolab turint omenyje, jog kritikuojamo antiislamiško filmo ištrauka internetinėje erdvėje pasirodė dar liepos mėnesį, tačiau islamo šalių gyventojų dėmesio ji sulaukė tik praėjusią savaitę, kai į arabų kalbą išversta filmo versija pasirodė „Youtube“ kanale ir buvo parodyta Egipto televizijoje.
Atidžiau panagrinėjus antiamerikietiškų protestų logiką galima nesunkiai įžvelgti terorizmo eksperto Alexo P. Schmido straipsnyje „Terorizmo konceptualizavimo rėmai“ išskirtus tipinius teroro akto bruožus. Pirma, taikiniais pasirinkti valstybės simboliai, pradedant vėliavomis, diplomatinių atstovybių pastatais, baigiant diplomatinio korpuso tarnautojais. Tokia taktika pasirinkta ne atsitiktinai, o siekiant mesti iššūkį valstybės prievartos panaudojimo monopoliui ir parodyti tarptautinei bendruomenei ir patiems amerikiečiams, jog JAV nesugeba apsaugoti savo diplomatų ir piliečių užsienyje.
Antra, šiuose konfliktuose gyvybiškai svarbus yra žiniasklaidos dėmesys, veikiantis ne tik kaip islamistų propagandos įrankis siekiant pritraukti musulmoniškų šalių paramą, bet ir būdas skleisti būsimų ginkluotų protestų baimę į kaimyninius kraštus. Trečia, nepaisant to, jog terorizmas yra politinė strategija su politiniais motyvais, religinis aspektas jame užima svarbią vietą. Pastaruosiuose konfliktuose religiniai jausmai (pranašo Mahometo paniekinimas) tapo itin galingu užtaisu, įžiebusiu prievartos protrūkius.
Likus 48 valandoms iki protestuotojų išpuolio prieš JAV ambasadą Kaire, JAV žvalgybos tarnybos perspėjo valstybės diplomatinę atstovybę Egipte apie vis daugiau dėmesio sulaukiantį antiislamišką filmą. Tačiau JAV ambasada Libijoje apie galimus išpuolius jokios informacijos negavo. Kol JAV Federalinis tyrimų biuras (FTB) vis dar tiria keturių amerikiečių žūties Bengazio mieste aplinkybes, Libijos ir JAV valdžios pareigūnai svarsto, kiek tikslingai planuotas galėjo būti JAV diplomatinės misijos užpuolimas Libijoje.
Tiek Libijos prezidentas Mohammedas Magariefas, tiek JAV senatorius Johnas McCainas neabejoja, jog rugsėjo 11-osios ataka prieš JAV konsulatą Libijoje buvo iš anksto suplanuota. Pasak Baracko Obamos administraciją kritikuoti mėgstančio respublikono, kad išpuolis Libijoje buvo teroro aktas, išduoda tai, jog jo metu panaudoti sunkieji ginklai, kurie nebūdingi taikiems protestams.
Tačiau JAV ambasadorė prie Jungtinių Tautų Susan Rice teigia, jog šiuo metu nėra įrodymų, patvirtinančių, jog JAV diplomatinės atstovybės užpuolimas buvo suplanuotas ar iš anksto parengtas. „Manau, yra aišku, kad ekstremistiniai elementai įsijungė ir paskatino prievartą. Ar tai buvo „al Qaedos“ parankiniai – Libijoje įsikūrę ekstremistai, ar pačios „al Qaedos“ nariai, dar reikės nustatyti“, – sekmadienį CBS televizijai kalbėjo S. Rice.
Bet kuriuo atveju teroristinės grupės tikrai pasinaudojo kilusiais neramumais. Praėjus keletui dienų po kruvinos atakos Libijoje, teroristinė grupuotė „al Qaeda“ Arabijos pusiasalyje“, JAV laikoma pačiu pavojingiausiu „al Qaedos“ teroristinio tinklo sparnu, internete išplatino pranešimą, kuriame gyrė demonstracijas Bengazyje, vadindama jas geriausiu ginkluoto protesto pavyzdžiu ir ragindama protestuotojus dėti dar daugiau pastangų išvyti Amerikos ambasadas iš musulmoniškų žemių.
Grupuotė taip pat tvirtino, jog mirtina ataka prieš JAV misiją Libijoje buvo įvykdyta siekiant atkeršyti už JAV antskrydžio metu Pakistane nukautą antrą pagal rangą „al Qaedos“ lyderį Abu Yahya al-Libi. Libano „Hezbollah“ taip pat prisidėjo prie raginimų toliau vykdyti protestus prieš islamą įžeidžiantį filmą. Tuo tarpu Talibanas prisiėmė atsakomybę už išpuolius NATO bazėje Afganistane teigdamas, jog veiksmai buvo nukreipti prieš Amerikos ir Didžiosios Britanijos karius siekiant atkeršyti už antiislamišką filmą.
Iššūkis B. Obamos užsienio politikai?
Įprasta manyti, jog krizių metu valstybės viduje oponuojančios politinės jėgos linkusios susivienyti ir kartu kovoti prieš bendrą priešą. Ši taisyklė, panašu, negalioja šiuo metu JAV, kur pačiame įkarštyje vyksta prezidento rinkimų kampanija. Antiamerikietiški protestai Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje pakreipė rinkiminių kampanijų debatus nuo iki šiol dominavusių vidaus politikos ir ekonominių klausimų prie užsienio politikos. Prezidento B. Obamos konkurentas Mittas Romney netruko pasinaudoti kritine situacija. Respublikonų kandidatas suabejojo dabartinio prezidento gebėjimu vadovauti šaliai ir susidoroti su valstybės priešais.
„Niekada nevėlu JAV vyriausybei pasmerkti išpuolius prieš amerikiečius ir ginti mūsų vertybes. Tai baisus žingsnis Amerikai bandyti atsiprašinėti už mūsų vertybes“, – teigė M. Romney, turėdamas galvoje ankstesnius B. Obamos pareiškimus, kuriuose buvo išreikšta užuojauta dėl žuvusiųjų ir įžeistų musulmonų religinių įsitikinimų.
Vis dėlto JAV apžvalgininkai teigia, kad M. Romney kritika B. Obamai nepasiteisino ir buvo prastas „šūvis“. Tai patvirtino ir naujausios visuomenės nuomonės apklausos. Kaip parodė „The Pew“ apklausos, atliktos rugsėjo 13–16 d., iš tų amerikiečių, kurie atidžiai stebėjo įvykius Artimuosiuose Rytuose, didesnė dalis pritarė B. Obamos, o ne M. Romney požiūriui: 45 proc. prieš 26 proc.
Tačiau protestai musulmoniškuose kraštuose neišvengiamai paveiks ne tik situaciją JAV viduje, tačiau ir valstybės pozicijas tarptautinės bendruomenės akyse. Antiamerikietiškos nuotaikos arabų šalyse gali turėti neigiamų pasekmių Sirijos pilietinio karo, dėl tarptautinės bendruomenės nesutarimo atsidūrusio aklavietėje, eigai. JAV gali atsirasti problemų užkariauti prieš režimą nusiteikusių sirų „protus ir širdis“. Rusija, iki šiol kartu su Kinija Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje vetavusi Vakarų valstybių siūlomas rezoliucijas, skatinančias imtis griežtesnių sankcijų prieš dabartinį Sirijos režimą, kuriam laikui gali atsikvėpti. Mat JAV pagrindinis dėmesys šiuo metu bus skirtas šalies diplomatinių atstovybių apsaugai.
