Fiskalinei drausmei užtikrinti 1997 m. Europos viršūnių taryba (EVT) patvirtino Stabilumo ir augimo paktą (SAP). Nuo 1997 iki 2011 m. SAP patyrė ne vieną pertvarką, ir kaskart dėmesys cikliškai koreguotiems fiskaliniams rodikliams tik stiprėjo. 2011 m. pabaigoje visos ES šalys pritarė naujai vadinamajai „sustiprintos ekonominės sąjungos“ sutarčiai. Sutarties projekte patvirtinta „auksinė“ biudžeto taisyklė – metinis struktūrinis, arba koreguotas ciklo atžvilgiu, biudžeto deficitas neturi viršyti 0,5 proc. nominalaus BVP.
Siekiant objektyviai įvertinti fiskalinės šalies padėtį, svarbu atskirti fiskalinių rodiklių pokyčius, kurie atsiranda dėl ciklinių svyravimų, nuo tų, kuriuos nulėmė tikslinės fiskalinės politikos pokyčiai. Lietuvoje apie tikslą vidutiniu laikotarpiu pasiekti „auksinės“ taisyklės numatytą deficito lygį net nebandoma diskutuoti. Įvertinus dabartinę biudžeto padėtį, tai bus nemenkas iššūkis. Europos Komisijos vertinimu, 2012 m. struktūrinis, arba cikliškai koreguotas, biudžeto deficitas sumažės nuo 4–4,6 iki 2–2,6 proc. Kokiomis priemonėmis bus pasiektas 0,5 proc., neaišku. Net ir sparčiai augant ekonomikai vangiai mažėjantis struktūrinis deficito rodiklis – aiški indikacija, kad valstybės finansus kamuoja fundamentalios problemos.
Pastarųjų dešimtmečių Lietuvos fiskalinės politikos raidoje buvo keli svarbūs pokyčiai, kurie iš esmės keitė ar bent jau turėjo įtakos makroekonominei aplinkai. Pirmasis – valiutų valdybos modelio (VVM) įvedimas 1994 m. VVM paveikė ne tik Lietuvos pinigų politiką, bet ir apribojo fiskalinę politiką. Esant VVM, fiskalinė politika yra vienintelis efektyvus instrumentas, kuriuo galima sumažinti išorinį ekonomikos pažeidžiamumą ir daryti poveikį visuminei paklausai. Tačiau, kaip rodo valdžios sektoriaus deficito raida, Lietuvos fiskalinė politika nepasižymėjo subalansuotumu.
1995 m. pabaigoje–1996 m. pradžioje kilo bankų krizė ir išaugo papildomų išlaidų, reikalingų bankams restruktūrizuoti, poreikis ir sumažėjo tiesioginių mokesčių įplaukos dėl įšaldytų įmonių lėšų. 1997 m. pabaigoje ir iki 1998 m. vidurio valstybės pajamų ir BVP santykis buvo pasiekęs rekordinį lygį – apie 38 proc. Tačiau ir tuo metu pasiekti didesnio subalansuotumo nepavyko – sprendimas kompensuoti nuvertėjusius indėlius lėmė ir išskirtinį išlaidų padidėjimą. 1999 m. įvyko dar vienas šokas, kuris neigiamai paveikė ir šalies valdžios finansų būklę, – tai Rusijos finansų krizė.
Pasirengimas narystei NATO ir ES bei struktūrinės reformos iškėlė naujus iššūkius fiskalinės politikos vykdytojams. Nuo 2004 m. Lietuvos į ES biudžetą mokamos įmokos sudaro apie 1 proc. BVP. Vykdant bendrą Europos žemės ūkio politiką, Lietuva papildomai įsipareigojo iš nacionalinių lėšų žemės ūkiui skirti iki 15 proc. ES lygio paramos. ES struktūrinės paramos finansavimo taisyklės taip pat numato papildomą vadinamųjų bendrojo finansavimo lėšų poreikį. Po įstojimo į ES buvo privalu laikytis išorinių fiskalinės politikos taisyklių, apibrėžtų ES sutarties bei Stabilumo ir augimo pakto (SGP).
2005 m. įgyvendintos SAP reformos tik palengvino ES fiskalinių taisyklių nuostatas. Kita vertus, naujoje redakcijoje buvo numatyta, kad ekonomikos pakilimo metu šalis turėtų siekti didesnės fiskalinės drausmės, būtent tuomet ir buvo įtvirtintas reikalavimas ne tik neviršyti 3 proc. nominalaus BVP deficito ribos, bet ir siekti ne didesnio kaip 1 proc. BVP dydžio struktūrinio biudžeto deficito.
Tačiau Lietuvai buvo būdinga sava, nacionalinė „fiskalinė taisyklė“. Viršplaninės pajamos, nulemtos išskirtinių ekonomikos raidos tempų, buvo skirtos išlaidoms didinti, o ne deficito mažinimo planams įgyvendinti. Tokia fiskalinė politika tik didino prociklinį, arba destabilizuojantį fiskalinės politikos poveikį ekonomikai.
2008–2009 m. globalią finansų krizę Lietuva pasitiko visiškai nepasiruošusi. Taip atsitiko ir dėl to, kad praktiškai nuo 2003 iki 2008 m. buvo vykdoma prociklinė fiskalinė ekspansija – bumo metu deficitinis biudžetas tik dar labiau skatino visuminę paklausą ir generavo makroekonominius disbalansus. 2009 m. finansų rinkos Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, praktiškai buvo uždarytos. Siekiant išvengti valstybinio sektoriaus bankroto, per trumpą laikotarpį teko iš esmės pakeisti mokesčių sistemą ir apkarpyti valdžios sektoriaus išlaidas.
Lietuvoje istoriškai palūkanų normų jautrumas fiskalinės politikos pokyčiams buvo didelis – tai lėmė vykdyta prociklinė fiskalinė politika ir nuolatinis biudžeto deficitas. Šiandien ES valstybių skolų krizės kontekste dėmesys fiskalinių rodiklių tvarumui tik didėja. Tuo tarpu Lietuvoje esminio požiūrio į fiskalinę politiką pasikeitimo nėra. Greičiausiai ir toliau galima prognozuoti panašios fiskalinės politikos tęsinį, nepaisant to, kad tai gali pridaryti daug žalos ekonomikai.
