Kelionių aistruolės Rūtos Ignatės žemėlapyje Japonija pažymėta du kartus. Pirmąkart tris savaites lietuvė tyrinėjo Kansajaus regioną – Osaką, Narą, Kiotą, Himėjų, Koyasan, Kobės miestus ir aplinkines vietoves. Antroji pažintis su šia šalimi driekėsi Kanto ir šalia esančiomis Tokijo, Fudzijamos, Idzu, Jokohamos, Niko, Kamakuros apylinkėmis.
„Tokiais maršrutais keliavau neatsitiktinai – turėjome nusipirkę traukinių pasus, kurie galioja konkrečiuose regionuose. Taip keliauti kur kas pigiau (bilietus į Kansajaus regioną reikia užsisakyti iš anksto ir atsisiųsti bilietus į Lietuvą) – tuomet galioja speciali kaina turistams, kurios negautumėte būdami Japonijoje. Šitaip skatinama keliauti traukiniais, kas šioje šalyje yra labai brangu“, – kelionės patirtimi dalijasi R. Ignatė. Be to, priduria, kad keliauti regionais – pats patogiausias ir išsamiausias būdas pažinti šalį.
Ryškiausios detalės
Kažkas yra labai taikliai apibūdinęs Japoniją – tai anime filmukas realiame gyvenime. Visi herojai, vaizdai ten tarsi atgyja. Jausmai, kuriuos patiri žiūrėdamas šiuos filmus, kyla ir prisiminus šią nuostabią šalį. Jei dabar užsimerkčiau, prieš akis iškiltų tokie vaizdiniai: senoviniai riesti namukai; popierinės slankiosios durys; kalnuose įsitaisiusios budistų šventyklos; neapsakomo grožio sodai; ryškiaspalviai medžių lapai; karštosios versmės, kurios palaiko kompaniją vienišam Fudži ugnikalniui; triukšmingi neoniniai miestai; pažangiausios technologijos; anime kultas; jaukios izakaya užkandinės, į kurias telpa vos porą žmonių; mieli besišypsantys senukai, įstabaus grožio gamta ir, žinoma, geišos.
Charakteringi miestai
Būtų sunku išskirti vieną, nes kiekvienas jų turi savito žavesio ir unikalumo. Tokijas išsiskiria chaosu, spalvingumu, užimčiausiomis pasaulyje pėsčiųjų perėjomis, jaukiomis užkandinėmis, unikalia mada (jaunimas individualumą mėgsta pabrėžti rengdamasis anime herojų kostiumais), niekada nemiegančiu gyvenimu.
Kiotas neišdildomą įspūdį paliko senove alsuojančiomis gatvelėmis, autentiškais senoviniais pastatais, geišomis – taip, jų yra net šiandien… Šis miestas buvo imperatoriškoji Japonijos sostinė nuo 794 iki 1868 m. Daugelis pastatų išvengė niokojančios karo bangos, todėl tai vienas labiausiai savo autentiškumą išsaugojęs miestas. Daugelis jo istorinių įžymybių yra įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą. 1600 budistinių šventyklų, japoniški sodai, geišų gatvė – tai tik keletas dalykų, kuriuos išvysite Kioto apylinkėse.
Visuomenės etiudas
Japonai itin mandagūs – visada pasisveikina su įėjusiais klientais, net jei tuo metu būna užsiėmę, kartais rėkdami per visą salę. Žaismingi: net ir senjorai neatsilaiko anime žavesiui, beveik kiekvienas jų ant kuprinės ar kaip raktų pakabutį nešiojasi mėgstamo komikso herojaus žaisliuką. O vakarais jie tiesiog nenulipa nuo pachinko žaidimų automatų – kadangi azartiniai žaidimai Japonijoje uždrausti, jie adrenalino troškulį malšina šiuo žaidimu, kuris šiek tiek primena kiniškąjį biliardą (tai žaidimų automatas, kur metalinius rutuliukus reikia mušti mentele).
Japonai – nepaprastai paslaugūs ir geranoriški: jei reikės padėti, mes visus darbus, o gal net išeis iš eilės, kurioje buvo užsiėmę vietą. Taip nutiko ir mums: namo skubantis ir autobuso laukiantis verslininkas išėjo iš laukiančiųjų eilės ir savanoriškai mus palydėjo ten, kur reikia. Vėliau su skaudančia širdimi žiūrėjome, kaip jis bėga, kad suspėtų į autobusą.
Moters paveikslas
Daugelis vakariečių, apsilankę Japonijoje, kaip dominuojančią lytį išskirtų vyrus. Jie paprastai pirmi aptarnaujami kavinėse, neužleidžia savo vietos moterims atsisėsti metro ar pirmi veržiasi pro duris. Taip atrodo vertinant iš mūsų perspektyvos – juk pas mus priimtinas džentelmeniškumas. Vis dėlto taip elgiamasi ne todėl, kad moterys būtų žeminamos, bet todėl, kad paprastai jos užima žemesnį socialinį statusą.
Sunku vertinti moters vaidmenį neįsigilinus į šios kultūros subtilybes, istorinę perspektyvą. Kiek teko skaityti, apie 50 proc. moterų yra namų šeimininkės, tik jaunesnė karta kopia karjeros laiptais. Vis dėlto ištekėjusios ir dirbančios moterys iki šiol turi rūpintis visais namų ūkio darbais ir prižiūrėti vaikus. Tačiau požiūris į moters vaidmenį po truputį keičiasi ir dabartis įvardijama kaip dailiosios lyties saulėtekio metas.
Virtuvės gėrybės
Japonija – maisto garbintojų rojus. Kiekvieną dieną valgydavome vis skirtingus patiekalus, tačiau visos virtuvės taip ir nepavyko išragauti. Ypatingiausias japonų virtuvės atradimas – žalia žuvis: niekada negalvojau, kad galėčiau valgyti ją kaip pagrindinį patiekalą. O jis iš tiesų išskirtinis – tiesiog tirpsta burnoje. Taip pat sušiai, kurie toli gražu neprimena „lietuviškųjų“. Skiriasi ne tik dydis, bet ir ingredientai, tarkime – žalias kiaušinis ar glitus mini žuvyčių įdaras, kurio neįmanoma sukramtyti – jos pasklinda po visą burną.
„Viskas viename“
Kiekviena vietovė alsuoja Japonų kultūra, todėl viskas, atrodo, turi savo vietą. Net tokiame moderniame mieste kaip Tokijas gali pajusti senovinę dvasią – tarp šiuolaikiškai apsirengusio jaunimo gali išvysti dėvinčius kimono. Šalia dangoraižių glūdi įsispraudusios senovinės šventyklos, japoniški sodai, suteikiantys užuovėją judančiam šiuolaikiniu tempu. Viskas čia glaudžiai susiję.
Malonūs nesusipratimai
Mažyčiai nuotykiai Japonijoje laukia už kiekvieno kampo. Jie daugiausia susiję su kultūriniais skirtumais, technologijų pažanga. Kad ir nežinojimas kaip naudotis tualetu, valdomu nuotoliniu pulteliu (pavyzdžiui, su juo galima pasišildyti tualeto sėdynę, įsijungti muziką, įvairias masažo programas ir t. t.). Net ir maisto užsisakymas gali tapti iššūkiu: labai retas kalba angliškai, o meniu išraitytas hieroglifais. Norėdami užsisakyti patiekalą besdavome tiesiog pirštu ir valgydavome nežinodami ką.
Kelionės akcentai
Viešint šioje šalyje būtina pamatyti ir patirti tiek senąją, tiek šiuolaikišką jos kultūrą. Pernakvoti ant tatamų budistų šventyklose. Vakare su verslininkais užsukti į izakaya –vadinamuosius barus – ir su pikantiškomis užkandėlėmis išlenkti sakės; atmirkti natūraliose karštose versmėse mėgaujantis vaizdu į Fudži ugnikalnį; pasivaikščioti žymiuosiuose japoniškuose soduose (į kai kuriuos reikia gauti leidimą siunčiant laišką vienuoliui); papulti į spūstį Šindžiuku rajone, kuriame keleivių per dieną būna nei daug, nei mažai – 2 milijonai; pasivaikščioti senomis Kioto gatvėmis, kuriomis iki šiol tipena geišos; pasivažinėti shinkansen –vadinamuoju traukiniu-kulka, kurio greitis siekia 240–300 km/h; apsilankyti „tarnaičių“ kavinėse, kuriose padavėjos apsirengusios kaip anime herojės ir kaip įmanydamos stengiasi pralinksminti klientą „valdovą“; sekmadienį pasivaikščioti Harajuku rajone, kuriame galėsite išvysti skirtingas jaunimo subkultūras, o gal net tradicines japonų vestuves šalia esančioje šventykloje. Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Japonija – neišsemiamas patirčių lobis, kurį išvydus sunku liautis norėti.
Ko tikėtis – ne giduose
Kelionių gidai yra labai sausi, bedvasiai. Japonijoje atradau būtent dvasią, emocijas, įspūdžius. Jokia turizmo brošiūra negali aprašyti to, ką ten patyriau. Skonių, kvapų, garsų, bendravimo, gamtos didybės, kultūros stiprumo, šventyklų skleidžiamos ramybės. Šioje šalyje tiek gausu visko, kad patirti per tokį trumpą laiką neįmanoma. Nesistebiu žmonėmis, kurie Japonijoje lankosi dešimtą kartą ir vis ketina sugrįžti atgal. Aš – ne išimtis.
Mano nuomone, iš dalies Japonijos dvasią atspindi Hayao Miyazaki – vieno žymiausių Japonijos animatorių – kūryba. Nors daugelis ilgo metražo filmukų apipinti fantastikos elementais, man jie atrodo persismelkę Japonijos dvasios.
