„Dizaino virtuvės“ įkūrėja interjero dizainerė G. Pažarskytė.
Šnekučiuojantis jaukioje, Senamiestyje įsikūrusioje interjero dizainerės Gabijos Pažarskytės studijoje, sunku nepastebėti net pačių mažiausių aplinkos detalių. Minimalistinė „Dizaino virtuvė“ – ne tik menininkės darbo aplinka, bet ir vieta, kurioje generuojamos naujos idėjos, kur vyksta susitikimai su klientais ar kūrybos gerbėjais. Simbolinis krautuvėlės pavadinimas, viliojantis interjero gurmanus, – ne tik aliuzija į autorės aistrą baldų dizainui ir maisto ruošimui, bet ir iškalbinga simbolinė paralelė tarp šių dviejų kūrybinių procesų.
– Kas paskatino imtis interjero dizaino ir baldų kūrimo?
– Studijų metu turėjau pasirinkti specialybę – dizainą arba projektavimą. Pasirinkau pastarąjį. Supratau, kad labiau linkstu prie techninių projektų. Kaupiau įvairius žurnalus ir literatūrą, susijusią su erdvių kūrimu. Atlikusi praktiką pas vieną architektą supratau, jog interjero dizainas – mano kelias. Buvau išvykusi į Londoną, kur pamačiau daug įvairių interjero studijų, krautuvėlių, daug bendravau su architektais, dalyvavau parodose. Visa tai mane masino turėti ką nors panašaus, tik nebuvau apsisprendusi – Londone ar Vilniuje. Vis dėlto įgijusi patirties nusprendžiau sugrįžti: dar prieš išvykdama iš Lietuvos turėjau užsakovų, susidomėjusių mano kuriamais interjerais. Tačiau „Dizaino virtuvę“ įkurti užsienyje yra vienas iš mano ateities planų.
– Tikriausiai tai, ką išvydote svetur, nugulė ir šioje kūrybos studijoje?
– Taip. Lietuvoje daug dizaino galerijų, į kurias atėjęs jautiesi tiesiog kaip įprastoje parduotuvėje. Man norėjosi krautuvėlę paversti daugiafunkce vieta – dirbtuvėlėmis, susitikimų, kūrybos aplinka, kurioje puikiai jausčiausi, norėjau, kad mane suptų įdomūs daiktai, kurių žmonės užėję galėtų įsigyti. Be to, turėti tokią erdvę mane pastūmėjo ir klientai, nuolat klausdavę, kur jie galėtų įsigyti kokią nors įdomesnę lentyną arba komodą. Tuomet susimąsčiau, kodėl turiu ieškoti kitų sukurtų baldų – juk galiu ir pati. Taip šalia interjerų kūrimo atsirado ir baldų dizainas.
– Čia vyrauja minimalizmas – ar toks jūsų kūrybos braižas?
– „Dizaino virtuvė“ kurta skandinaviško minimalizmo principu. Tokio stiliaus interjeras vyrauja ir mano kuriamoje aplinkoje. Tačiau galėčiau sukurti ir kitokį, pavyzdžiui, klasikinį dizainą. Vis dėlto dauguma mano interjerų remiasi būtent čia matoma stilistika, kurioje puikiai įsilieja mano projektuojami baldai. Projektuojant erdvę man svarbiausia švarumas, simetrija, taisyklingos formos, išlaikytos proporcijos. Ypač džiaugiuosi, jei patalpos lubos aukštos, langai – dideli mediniai. Pirmenybę teikiu neutralioms, žemiškoms spalvoms – man svarbu, kad interjere daiktai būtų iškalbingi, kad jų neužgožtų nereikalingos detalės. Nors minimalizmas yra mano stilius, pripažįstu, jog bėgant laikui keičiuosi. Pastaruoju metu vis pasvajoju apie solidesnius interjerus. Tačiau bet kuriuo atveju kreipiu dėmesį į išliekamąją vertę turinčius daiktus.
– Namų interjeras atspindi žmogaus mąstyseną, jo grožio suvokimą, galbūt net charakterio ypatybes. Ar pabendravusi su žmogumi, galite nuspėti, koks interjeras jam patiktų?
– Tai galiu pasakyti iš karto! Mano nuomone, interjero dizaineris yra savotiškas psichologas. Bendraudama su žmogumi, atkreipiu dėmesį į toną, kaip jis dėlioja sakinius, kokia jo intonacija, galiausiai – kaip jis atrodo. Visos detalės yra labai svarbios. Būna, kad, žmogui dar nepradėjus kalbėti, žinau, koks bus jo pageidavimas. Todėl labai sunku matyti, kai klientas renkasi interjerą ne pagal save, netgi visiškai jam netinkantį – tuomet bandau rasti aukso viduriuką.
G. Pažarskytė žavisi ir kuria skandinaviško minimalizmo interjerus.
– Ar taip pasitaiko dažnai? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti kasdieniame darbe?
– Lietuvoje turbūt didžiausias iššūkis yra biudžeto klausimas. O kūrybine prasme – tai standartai, kuriais lietuviai linkę vadovautis. Žmonės ateina su norais įsikurti ar atsinaujinti namus, kaip matė pas draugus arba kaimynus. Lietuviai nenori rizikuoti, eksperimentuoti, nes bijo, kad per daug išsiskirs, kad interjeras nebus „pripažintas“. Tad labiau pasikliauja tuo, ką yra matę, ką galima atkartoti.
– Kuris interjero kūrimo etapas maloniausias?
– Pati įdomiausia dalis – funkcinis planas. Užduotis sukurti jaukias, funkcionalias, ergonomiškas erdves, kad kiekvienų durų varstymas žmogui būtų patogus, o komoda netrukdytų praeiti. Jaučiuosi patenkinta, kai pavyksta susitarti su užsakovu, suprasti vienas kitą. Esu turėjusi klientų užsienyje, pastebiu, kad jie labiau linkę patikėti dizaineriu. Dirbant su lietuviais tenka dažnai susidurti su staigmenomis – savarankiškais dizaino sprendimais, kartais šiek tiek griaunančiais mano sumanytą koncepciją. Todėl projektai labiausiai pavyksta tada, kai atrandi ryšį su užsakovu, padedi jam suprasti, kad mus sieja bendras tikslas.
– Įgyvendinate žmonių svajones. Kokios jų imtis nesiryžtumėte arba nenorėtumėte?
– Į šį klausimą galiu atsakyti ne tik remdamasi savo asmeniniu skoniu, bet ir norėdama duoti patarimą. Nemėgstu itin modernaus interjero, nes jis yra laikinas: trejetą penketą metų tiks ir patiks, bet po to neabejotinai norėsis kažką keisti. Pati tokiame interjere jaučiuosi nejaukiai, nes viskas atrodo pernelyg nauja, be to, šioje stilistikoje itin daug plastiko, stiklo, blizgių, metalinių paviršių, kurie yra trumpalaikiai. Pati geriausiai jaučiuosi skandinaviškoje arba klasikinėje aplinkoje.
– Kiek interjero dizaineriui būdinga vaikytis mados vėjų?
– Kiekvienas interjero dizaineris labai individualiai žiūri į madą ir pats renkasi, nori vadovautis tendencijomis ar ne. Praėję metai buvo tikras skandinaviško stiliaus bumas. Šiemet atsirado daug poparto detalių, taip pat grįžta retro stilius. Ateinančiais metais jis turėtų būti itin populiarius. Aš asmeniškai ne itin domiuosi mados tendencijomis ir nesu linkusi jomis sekti.
– Kuo jūs domitės uždariusi „Dizaino virtuvės“ duris?
– Mėgstu sportuoti, važinėti dviračiu. Būna, darbo metu panūstu atsipūsti, tuomet sėdu ant jo, ausinukus į ausis ir važiuoju. Pakeitus aplinką, stebint gražias Vilniaus gatves, kyla naujos idėjos. Taip pat patinka gaminti maistą. Neatmetu galimybės kada nors įkurti pusryčių kavinukę – įsivaizduoju, jog tenykštis maistas būtų panašios estetikos, kaip ir mano kuriami interjerai. Maistas yra kultūra, juo turi būti mėgaujamasi. Nepripažįstu greito vartojimo, kaip ir nesveiko maisto. Patogi virtuvė man yra svarbiausia erdvė namuose.
