Kodėl turtingiausias Europos žmogus, prabangos prekių koncerno LVMH vadovas prancūzas Bernard’as Arnault staiga sumanė prašyti Belgijos pilietybės? Prancūzijoje dėl šio klausimo laužomos ne tik galvos, bet ir ietys.
Žinia, jog 63 m. verslininkas pasišovė šalia prancūziškosios prašyti ir Belgijos pilietybės, pasirodė praėjusį šeštadienį. Iškart ir ne be pagrindo kilo įtarimas, jog taip Prancūzijos verslo pasididžiavimas sumanė išvengti numatyti drastiško turtingiausių šalies piliečių pajamų apmokestinimo. B. Arnault pajamos pernai siekė 10,7 mln. eurų ir buvo didžiausios Prancūzijoje. Pasak JAV žurnalo „Forbes“, B. Arnault asmeninis turtas vertas 41 mlrd. JAV dolerių, pagal jį jis užima ketvirtą vietą pasaulyje.
Naujasis prezidentas socialistas Francois Hollande’as visus, kurių metinės pajamos viršija milijoną eurų, nutarė apmokestinti 75 proc. Kitaip tariant, nuo kiekvieno papildomo uždirbto milijono jo savininkui į kišenę įkris tik 250 tūkst. eurų, o likusius tris ketvirtadalius triūso vaisių jis privalės atiduoti valstybei. Ir sakyti nereikia, jog tarp po kelis milijonus kasmet gaunančių didžiųjų įmonių vadovų tokia fiskalinė politika buvo sutikta kaip tikra nelaimė ir pakrikštyta „fiskaliniu teroru“.
Socialistas prezidentas iškart apkaltintas nemeile turtingiesiems. Dešinioji opozicija, verslo atstovai, taip pat dalis ekonomistų ir mokesčių specialistų F. Hollande’ą netruko perspėti, jog su šiuo mokesčiu valstybės biudžetui jis pelnys tik trupinius, o iš Prancūzijos išgins paskutinius ir taip jau bėgančius turtinguosius. Jie įsikurs draugiškesnėse valstybėse.
Net tarp pačių socialistų, ministrų ir prezidento patarėjų puse lūpų pripažįstama, jog sprendimas primesti 75 proc. mokesčių naštą yra veikiau ideologinis nei efektyvus. „75 proc. – tai Kuba, tik be saulės“, – vieno iš prezidento patarėjų humoro kupiną frazę citavo savaitraštis „Le Nouvel Observateur“.
Parodomasis mokestis
Manoma, kad dėl šio mokesčio, kuris lies apie tris tūkstančius daugiausia uždirbančių prancūzų šeimų, į valstybės biudžetą iš viso įkris tik 600 mln. papildomų eurų. Palyginimui: dėl kitokių ir kone kiekvieną šeimą paliesiančių mokestinių priemonių socialistų valdžia 2013 m. biudžetą planuoja papildyti 20 mlrd. eurų.
Tarp kairiųjų politikų ir žiniasklaidoje kilus pasipiktinimo audrai, jau sekmadienį B. Arnault paskelbė, jog Belgijos pilietybės jis prašo ne dėl planų bėgti nuo mokesčių. „Aš buvau ir liksiu Prancūzijos mokesčių mokėtoju“, – tvirtino turtingiausias Prancūzijos gyventojas. – Mūsų šaliai reikalingas kiekvieno mūsų indėlis, kad galėtume atsilaikyti prieš gilią ekonomikos krizę ypač suvaržyto valstybės biudžeto rėmuose.“
Pasak buvusiam dešiniajam prezidentui Nicolas Sarkozy artimo verslininko, Belgijos pilietybės jį paskatino prašyti tik asmeninės priežastys. Jokių politinių užmačių ar gestų šiame sprendime neverta ieškoti. B. Arnault kilęs iš netoli Belgijos sienos esančio Prancūzijos šiaurės miesto Rubė.
Tačiau verslininko pranešimas spaudai nė kiek nenuramino audros. Juolab kad LVMH vadovas taip dorai ir nepaaiškino, kodėl nutarė siekti Belgijos pilietybės. Vienas iš jo aplinkos žmonių naujienų agentūrai AFP tik paaiškino, jog antroji pilietybė verslininkui būtina dėl planų imtis „jautrių investicijų“, kurias Belgijos pilietybė esą palengvintų. Kaimyninėje šalyje prancūzas jau yra nemažai investavęs ir palaiko labai senus draugiškus ryšius su šios šalies milijardieriumi Arbertu Frere’u.
„Pone Arnault, jūs priklausote ekonominiam šalies elitui. Jeigu myli Prancūziją, jos neapleidi sunkiu metu“, – „Twitter“ paskyroje pamokslavo vienas iš socialistų lyderių.
Verslininkas taip pat buvo išvadintas recidyvistu, mat kartą iš Prancūzijos jis jau buvo pabėgęs. 1981 m. prezidento rinkimus laimėjus socialistui Francois Mitterandui, liberalių pažiūrų B. Arnault demonstratyviai išvyko gyventi į JAV, nors po trejų metų ir baigė savo savanorišką tremtį.
Tuo tarpu opozicijoje esantys dešinieji pykčio strėles laidė ant F. Hollande’o ir jo vyriausybės. „Kai priiminėjami kvaili sprendimai, pasiekiama katastrofiškų rezultatų, – žinią pasitiko buvęs dešiniųjų premjeras Francois Fillonas. – Jeigu šis įvykis vyriausybę paskatintų persigalvoti prieš taikant tokias ideologines, demagogiškas ir neefektyvias priemones, tai būtų teigiamas postūmis.“
Ruošia dirvą paveldėtojams?
Kokios tikrosios priežastys paskatino B. Arnault prašyti dvigubos pilietybės, Prancūzijoje tik spėliojama. Ilgametis jo draugas milijardierius A. Frere paneigė visus gandus apie bendras investicijas Belgijoje. „Mes neturime jokio konkretaus bendro projekto“, – dienraščiui „Le Figaro“ sakė Belgijoje įsikūręs 86 m. verslininkas.
Vieni mano, jog milžinišką asmeninį turtą valdantis verslininkas galvoja ne apie 75 proc. pajamų mokestį ar kokias nors investicijas, kurios Belgijoje įmanomos ir su Prancūzijos pilietybe, o apie ateityje jo šeimą nuskalpuoti galinčius mokesčius, ypač paveldėjimo. B. Arnault – šešių vaikų tėvas. Belgijoje paveldėjimo perdavimas yra kur kas mažiau apmokestinamas nei Prancūzijoje, taigi prancūzas galėtų perkelti dalį savo kapitalo. Belgijoje visiškai neapmokestinamas pinigų ar akcijų dovanojimas artimiesiems. Prancūzijoje daugiau nei 1,8 mln. eurų dovanos vaikams ar vaikaičiams apmokestinamos net 40 proc. tarifu.
Antri galvoja, jog Belgija verslininkui bus tik tarpinė stotelė, leidžianti paskui prašyti prieglobsčio turtingiesiems dar palankesnėje Monako Kunigaikštystėje. O treti yra įsitikinę, jog Belgijos pilietybės turtingiausias Europos žmogus prašo ne dėl finansinių, o dėl politinių priežasčių, nors jis pats tai ir neigia. Verslininkas galėjo viltis, kad jo sprendimas prašyti dvigubos pilietybės vyriausybę paskatins persigalvoti dėl milijonierių apmokestinimo 75 proc. Tačiau socialistai jo ketinimus tapti Belgijos piliečiu sutiko veikiau atvirkščiai, tik dar labiau pasiryžę taikyti numatytą turtingųjų apmokestinimą.
Talentingas, milžiniškus turtus dėl savo sumanumo sukaupęs B. Arnault verslo pasaulyje dar prieš keletą dešimtmečių pelnė grobuonies etiketę. LVMH prezidento postą sau jis tiesiog išsiplėšė, po ilgos finansinės bei teisinės kovos pasinaudojęs tuomečiais nesutarimais tarp prabangių rankinių gamintojo „Louis Vuitton“ ir šampano namų „Moet Hennessy“ vadovų.
„Verslas mena teniso mačą: kovoji, bet galų gale vienas kitam paspaudi ranką“, – mėgsta kartoti B. Arnault, atsišaudydamas į kritiką už agresyvumą. LVMH prezidentas taip pat yra vienas didžiausių Prancūzijos mecenatų.
