Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo sprendimas suteikti malonę Vengrijoje iki gyvos galvos už šiurpią armėno žmogžudystę nuteistam Ramilui Safarovui dar kartą įrodė, kokia trapi taika Pietų Kaukazo regione.
Jau daugiau nei 20 metų Kalnų Karabacho regiono nepasidalijantys Armėnija ir Azerbaidžanas vėl surėmė ragus. Baku ir Jerevano konflikto svarbą sustiprina pasaulio galingųjų interesai regione – ES, Rusija ir JAV suinteresuotos palaikyti taiką tarp dviejų strategiškai svarbių valstybių, tačiau nuo XX a. pradžios kovojančios tautos nėra linkusios pamiršti praeities žaizdų ir pragmatiškai vystyti dvišalius santykius.
Azerbaidžanas, kuriame gausu naftos ir dujų, neatsisako ambicijų į 1994 m. armėnų užimtą Kalnų Karabacho regioną, tuo tarpu Kaspijos jūros išteklių tranzito kelyje esanti Armėnija nesiruošia taikstytis su akibrokštais.
2004 m. NATO karinių mokymų Budapešte metu Azerbaidžano kariškis R. Safarovas šaltakraujiškai kirviu nužudė miegantį Armėnijos karininką. Anot R. Safarovo advokato, 25 metų auka – Gurganas Margajanas įžeidinėjo Armėnijos ir Azerbaidžano kare artimųjų netekusį R. Safarovą, šis neatlaikė psichologinio spaudimo ir pratrūko. Vis dėlto Vengrijos teismo tokie argumentai neįtikino ir žudikas buvo nuteistas iki gyvos galvos.
Praėjus aštuoneriems metams, Budapeštas, gavęs raštišką pasižadėjimą iš Baku, jog nuteistasis kalėjime praleis dar bent 25 metus, sutiko jį perduoti Azerbaidžanui. Tačiau autoritarinio režimo galva I. Alijevas, nepaisydamas susitarimų, R. Safarovą atleido nuo bausmės ir pavertė jį kone didvyriu, gynusiu šalies orumą. Tokie veiksmai sukėlė tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą, o oficialusis Jerevanas prabilo apie galimybę atnaujinti karinius veiksmus.
Naivūs vengrai
Budapeštas pasmerkė Baku sprendimą ir teisinasi, jog perduodant R. Safarovą Azerbaidžanui buvo tikimasi, kad pastarasis gimtinėje atliks visą bausmę. Vengrijos premjero Viktoro Orbano atstovas Peteris Szijjarto teigė, kad perduodant kalinį buvo laikomasi visų tarptautinių sutarčių, tad visa atsakomybė krinta ant Azerbaidžano vadovo pečių. Pats Vengrijos premjeras žiniasklaidai teigė suprantąs situacijos rimtumą, tačiau patikino, kad jo vyriausybė tiria įvykio aplinkybes. Vis dėlto opozicinė socialistų partija įžvelgia ekonominius R. Safarovo perdavimo motyvus. Budapeštas ketina išplatinti 4 mlrd. dolerių vertės obligacijas, kurių daugiau nei pusę esą pirktų ne kas kitas, o Azerbaidžanas. „Vengrijos vyriausybė, vedama ekonominio intereso, padėjo galvažudžiui išvengti atsakomybės. Tai tiesiog nesuvokiama“, – pasipiktiną dėstė opozicinės socialistų partijos atstovas Attila Mesterhazy.
Diplomatinis nesusipratimas atkreipė ir Europos Sąjungos institucijų dėmesį. Briuselyje nemėgstamo V. Orbano veiksmai ne juokais diskredituoja ES kaimynystės politikos patikimumą. Likus vos savaitei iki R. Safarovo ekstradicijos į Azerbaidžaną, ES pažadėjo skirti beveik 20 mln. eurų teisinės ir migracijos sistemų reformoms buvusiai sovietinei respublikai, kurioje gausu naftos. Europos politikos studijų centro analitiko Hranto Kosanyano nuomone, ES taikomi dvigubi standartai kenkia Briuselio įvaizdžiui pasaulyje ir diskredituoja minkštosios galios pagalba vykdomą ES kaimynystės politiką. Analitiko teigimu, jei išimtys suteikiamos žmogaus teises ir demokratiją ignoruojančiam I. Alijevui, prarandama moralinė teisė reikšti priekaištus Baltarusijos prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai.
Tačiau ES atlaidumas Baku atžvilgiu gali būti suvokiamas per ekonominio intereso prizmę, mat Azerbaidžano naftos ir dujų ištekliai galėtų sumažinti Rusijos energetinę įtaką Senajame žemyne. Vis dėlto ES teritorijoje kraupią žmogžudystę įvykdžiusio kariškio paskelbimas didvyriu turėtų sulaukti daugiau dėmesio.
Maskvos rūpestis
Susirūpinimą susidariusia situacija išreiškė ir JAV vadovas Barackas Obama. Baltųjų rūmų išplatintame pranešime spaudai išreiškiamas JAV nusivylimas Vengrijos ir Azerbaidžano veiksmais. „Baku veiksmai nesiderina su deklaruojamu siekiu užtikrinti stabilumą regione“, – teigiama pranešime spaudai. Taip pat užsiminta, jog Vengrijos atstovų bus prašoma pateikti sprendimo perduoti R. Safarovą motyvus.
Verta pridurti, kad armėno G. Margajano nužudymas teisme buvo traktuojamas kaip JAV kario nužudymas, mat nusikaltimas buvo įvykdytas NATO rengiamų karinių mokymu metu. Jungtinės Valstijos yra itin suinteresuotos taika tarp Jerevano ir Baku, mat 2014 m. planuojamo karių iš Afganistano išvedimo metu Vašingtonas tikisi Azerbaidžano pagalbos.
Nuošalyje neliko ir Maskva. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas teigė, jog susiklosčiusi situacija kenkia taikos deryboms. Maskva taip pat yra suinteresuota Azerbaidžano gamtiniais ištekliais ir siekia, kad Baku nevykdytų naftos ir dujų sandorių su Europos Sąjunga be Maskvos žinios. Rusija turi karines bazes abiejose konfliktuojančiose šalyse, tad kariniai veiksmai pakenktų strateginiams Maskvos interesams. Galima spėti, kad kilus ginkluotam konfliktui tarp Jerevano ir Baku suaktyvėtų Rusijai priklausančios Kaukazo dalies separatistai, su kuriais Maskva kovojo beveik visą paskutinį XX a. dešimtmetį.
Carnegie tarptautinės taikos fondo Vašingtone specialisto Thomaso de Waalo nuomone, didžiausia paslaptis šiuo metu – Armėnijos reakcija. Kol kas didžiausias pastarųjų dienų Jerevano akibrokštas – siūlymas oficialiai pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę. Analitikų nuomone, jei nebus imtasi diplomatinių priemonių konfliktui užglaistyti, ginčytino regiono nepriklausomybės siekiai gali tapti ginkluotos kovos pretekstu. Nors karo nenori niekas, užtenka nedidelio pasienio konflikto, kuris įpiltų žibalo į Armėnijos visuomenėje užsiliepsnojusį nepasitenkinimo laužą.
Į susiklosčiusią situaciją galima žiūrėti ir iš kitos perspektyvos – R. Safarovo išlaisvinimas gali būti traktuojamas kaip I. Alijevo siekis užsitikrinti visuomenės palankumą prieš artėjančius prezidento rinkimus. Taikos palaikymo procesas lėmė, kad autoritarinis režimas pastaruosius kelerius metus nesugebėjo pasiekti jokio progreso dėl Kalnų Karabacho, tad armėną nužudžiusio paskelbimas didvyriu į visuomenę sugrąžina karinę grėsmę, kuri skatintų likti prie autoritarinio režimo.
Dėl R. Safaravo perdavimo kilęs nepasitenkinimas dar kartą parodo senų žaizdų jautrumą tiek Azerbaidžano, tiek ir Armėnijos visuomenėse. Subyrėjus Sovietų Sąjungai dingo totalitarinė priespauda, kuri buvo vienintelis stabdis tautinės neapykantos protrūkiui. Šešerius metus trukęs karas nusinešė daugiau nei 30 tūkst. gyvybių ir privertė bėgti daugiau nei milijoną civilių. Taikos sutartis oficialiai nėra pasirašyta, tad situacijos stabilumas tiesiogiai priklauso nuo užsienio valstybių pastangų regione. Galima tikėtis, kad ir šį kartą bus dedamos visos pastangos išvengti ginkluotų veiksmų, tačiau, nepaisant to, įtampa regione išliks.
