Kasdien vis garsiau ataidint Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos“ balsams, galima iš arčiau pasižiūrėti, ant kokių banginių nugarų šiemet statoma užsienio festivalio programa ir koks Europos teatro vaizdas bus pristatytas Lietuvos publikai.
Trys žymiausių Europos teatrų festivalių afišas puošiančios pavardės – Romeo Castellucci, Rodrigas García ir Michelis Schröderis. Teatro grandais tituluojami režisieriai ne tik pristatys savo spektaklius-vizijas, kurioms klijuojama „erezijos“ etiketė, bet ir dalyvaus „Sirenų“ klubo programoje, kurioje su jais bus galima pabendrauti gyvai.
Pankuojantis popkultūros analitikas M. Schröderis
Jauniausias „Sirenų“ užsienio programos režisierius – keturiasdešimtmetis Šveicarijoje reziduojantis vokietis M. Schröderis, 2000 m. įkūręs savo teatrą „kraut_produktion“. Režisieriaus kūrybinė biografija spalvinga ir fragmentiška. Kaip ir jo spektaklių struktūra: baigęs grafinio dizaino studijas, šešerius metus dirbo bare, paraleliai koncertavo kartu su įvairiomis „glamour-punk“ muzikos grupėmis, vėliau, pradėjęs dirbti režisierių asistentu, paragavo bendro darbo kartu su tokiais Europos teatro grandais kaip Frankas Castorfas ir Christopheris Marthaleris.
Dabar kartu su „kraut_produktion“ kolektyvu režisierius jau pristatė daugiau nei 20 spektaklių, spėjusių pabūti ne tik skirtingose Ciuricho, bet ir įvairiose svarbiausių Europos teatro festivalių scenose. „Visi mūsų darbai yra daugiau ar mažiau kaleidoskopiniai arba koliažiniai. Aš manau, jog toks yra ir gyvenimas – keistas koliažas, pilnas juokingų abejonių ir nuoširdžių dvejonių. Nėra konkrečios istorijos ne vien spektaklyje – jos nėra ir gyvenime“, – komentuoja režisierius.
Režisierius, Lietuvos publikai pristatantis Senekos esė „Apie gyvenimo trumpumą“ pavadinimo įkvėptą spektaklį, teigia, jog šis žiūrovų ir jo darbo susidūrimas jam labai svarbus. Stengdamasis sukurti tiesioginį santykį su žiūrovu, režisierius nemano, jog būtina suprasti viską – teigia net tikintis, jog jo darbuose visko suprasti neįmanoma: „Siekiame žiūrovams perteikti itin aiškų, poetišką ir galingą jausmą. Kiekvienam norime leisti įgyti individualią jausminę ir teatrinę patirtį. Norime juos liesti, erzinti, provokuoti ir tuo pat metu atiduoti jiems visą savo aistrą, jėgą ir pažeidžiamumą.“
R. García – teatro poetas iš mėsinės
Nuo „Mėsinės“ teatro („La Carniceria“) įkūrimo 1989-aisiais argentinietis režisierius R. García pabėgęs nuo mėsininkystės, savo teatru scenoje „mėsinėja“ žmogaus pasąmonę ir skaudžiai, iki poodinio sluoksnio, neria nemaloniausių ir paradoksaliausių žmogaus egzistencijos momentų link. R. García pateikia žiūrovų teismui spektaklius, kuriuos mažų mažiausiai galima pavadinti provokatyviais ir kontroversiškais. Gyvai scenoje verdamas ir valgomas omaras, kepti viščiukai, guldomi į mažus karstelius, papuoštus Amerikos vėliava, aktoriai, besiraitantys ant tonų grietinėlės, kečupo, mėsainių… Režisierius visa tai vadina tiesiog poezija. „Tai nereiškia, kad būtent toks yra mano teatras ir būtent toks jis bus visuomet. Tai yra tiesiog tam tikri poetiniai gestai. Tas pat [kalbant apie omaro virimą scenoje, – aut. past.] vyksta ir restoranuose, tiesiog ten nėra jokios poezijos. Manau, jog žiūrovai, kurie dėl šito skundžiasi, yra paprasčiausiai hipokritiški.“
2005 m. R. García Lietuvos publikai pristatė spektaklį „Ronaldo, klouno Makdonaldo, istorija“. Publiką piktino ne vien tonos maisto, tariamai išvaistomos dėl spektaklio, kai kurių vadinto „nevykusiu performansu“ arba „atgyvenusiu bandymu gauti dėmesio“.
Mėsininko sūnus, gimęs ir augęs Argentinos gatvėse, vėliau persikėlė gyventi į Madridą, kur ir įkūrė savo teatrą ir ėmėsi daugiau nei dvidešimtmetį trunkančios teatrinės kalbos paieškų. Paklaustas, kuo skiriasi gyvenimas Argentinoje nuo gyvenimo Madride, R. García atsako paprastai – viskas yra kitaip, išskyrus žmonių požiūrį: „Mes, žmonės, visuomet darome tą patį: norime visko sau ir tik spyrio į pasturgalį kitam.“ Savotišku spyriu kitam tampa ir šiųmetinėje „Sirenų“ programoje atsiduriantis spektaklis „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“. Už šį spektaklį 2009-aisiais R. García buvo apdovanotas Europos Naujosios teatrinės realybės prizu.
Šiuolaikinio Europos teatro enfant terrible – R. Castellucci
Šiaurinės Italijos mieste Cesenoje gimęs kūrėjas savo karjeros pradžioje siekė būti tapytoju. Tačiau performatyvumo elementui ėmus kone užgožti vizualiąją jo parodų dalį, R. Castellucci įkūrė „Socìetas Raffaello Sanzio“ – tapytojo Rafaelio vardu pavadintą kompaniją. R. Castellucci kartu su bendraminčių grupe savo teatru praveria duris į šizofreninę gyvenimo pusę deklaruodami, jog jų teatras – tai tikrasis realybės atspindys.
2009 m. Vilniaus publikai pristatęs savo „Pragaro“ viziją, lietuvių režisieriaus Jono Vaitkaus R. Castellucci buvo apkaltintas nutolimu nuo Dantės kūrybos. Tą vakarą dauguma vis dėlto palaikė italų režisieriaus pusę. Vienas jų – Oskaras Koršunovas, savo mokytojui J. Vaitkui atsakęs, jog „literatūra arba ideologija, kurių taip laikomasi teatre, viršija tai, kas vyksta asmeniškai su pačiu menininku, ką jis daro, ką jaučia. Šitas konfliktas yra labai rimtas lietuvių teatre. Lietuvių teatras niekaip neištrūksta iš literatūros“.
Daugiau nei trisdešimt „Socìetas Raffaello Sanzio“ produkcijų panardina žiūrovus į fantasmagoriją kuriamą vaikų, gyvūnų, kraujo, garso, kvapų, nuogo kūno, net sadomazochizmo elementų. Jau pažįstamas Lietuvos publikai režisierius, festivalyje „Sirenos“ pristatantis trečią savo darbą, šiemet supažindina žiūrovus su, kaip pastebi britų spauda, „ekskrementų metafizika“.
Scenoje kabanti Renesanso tapytojo Antonello da Messinos Jėzaus Kristaus portreto reprodukcija tampa ne tik vulgarumą į maldą transformuojančiu elementu, bet ir begalės protestų prieš spektaklį ir kaltinimų režisieriui „krikščionofobija“ priežastimi. Pastariesiems režisierius teigia tiesiog „atleidžiąs, nes jie nežino, ką daro“.
