Konstitucinis Teismas (KT) rugsėjo 5 d. paskelbė nutarimą, kuris daugumos teisininkų nenustebino, nors savo reikšme galėjo sukelti nemenką žemės drebėjimą konstitucinės doktrinos pasaulyje. Galėjo, bet nesukėlė.
Sprendimą palydėjo tik „Tvarkos ir teisingumo“ partijos purkštavimai, kad Rolandas Paksas, kuriam neleista dalyvauti Seimo rinkimuose, dar kartą tapo „politinio susidorojimo auka“.
KT paskelbė gana paprastą išvadą: parlamentarų sprendimas taisyti Seimo rinkimų įstatymą ir taip leisti priesaiką sulaužiusiam R. Paksui kandidatuoti į Seimą nėra teisingas kelias. Mat dabar Konstitucijoje esantis priesaikos institutas ir sulaužytos priesaikos pasekmės negali būti „apeinamos“ Seimo priimamomis įstatymo pataisomis.
Kita vertus, KT pripažino, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas (kad priesaiką sulaužiusiam asmeniui draudimas visą gyvenimą būti renkamam yra neadekvatus) prieštarauja Konstitucijos nuostatoms ir šią situaciją reikia išspręsti. Kadangi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nesuderinama su Lietuvos Konstitucijos nuostatomis, reikia pastarąją taisyti.
„Tai tikrai neeilinis atvejis. Dar nebuvo tokio atvejo, kad kiltų prieštaravimas tarp Lietuvos Konstitucijos ir tarptautinės konvencijos“, – teigia advokatas Darius Sauliūnas.
Tačiau klausimų dėl to buvo iškilę dar 1995 m. Tuometis prezidentas Algirdas Brazauskas, prieš teikdamas ratifikuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kreipėsi į KT preliminarios išvados, ar konvencija neprieštarauja Konstitucijai. Mat prezidentūros teisininkai įžvelgė neatitikimų tarp konvencijos ir Konstitucijos tekstų.
„Reikėtų priminti tuometį kontekstą – Lietuva siekė kuo sparčiau integruotis į tarptautines institucijas, neseniai tapo Europos Tarybos nare, todėl tarp teisininkų kilo šurmulys – ar nekils problemų, jei mes pranešime, kad yra prieštaravimų tarp mūsų Konstitucijos ir konvencijos“, – primena D. Sauliūnas.
Tuo metu KT nusprendė, kad negalima aiškinti tekstų pažodžiui – reikia įvertinti bendresnį kontekstą.
„Pavyzdžiui, mūsų Konstitucijoje nėra žodžių, kad draudžiama diskriminacija dėl odos spalvos, tačiau tai nereiškia, kad mes tokią diskriminaciją toleruojame“, – aiškina D. Sauliūnas. Būtent tai vėliau populiariose diskusijose imta vadinti „Konstitucijos dvasia“, kuri yra platesnė nei „Konstitucijos raidė“, ir tokia doktrina Konstitucinis Teismas iki šiol vadovaujasi spręsdami. Tačiau buvo pabrėžta ir tai, kad jei yra aiškiai ir akivaizdžiai nustatoma konvencijos norma, kuri yra priešinga Konstitucijai, tokį prieštaravimą būtina pašalinti.
Keisti ar atsisakyti?
Išspręsti prieštaravimą tarp konvencijos bei Konstitucijos, anot D. Sauliūno, galima tik dviem būdais: arba denonsuojant konvenciją (t. y. pasitraukiant iš jos), arba keičiant Konstituciją, kad ji nebeprieštarautų konvencijai.
Būtent tokią pat nuostatą KT dar kartą patvirtino šiemet rugsėjo 5 d. Konvencija ar EŽTT nenurodo, kaip šalis turi panaikinti prieštaravimą tarp savo įstatymų ir konvencijos, tai kiekvienos šalies pasirinkimas. Seimo nariai nusprendė, kad užteks pakeisti įstatymą, nes tai – paprasčiau. Jie ignoravo Vyriausybės sudarytos teisininkų darbo grupės išvadas, kad būtina keisti Konstituciją.
„KT jau anksčiau buvo suformavęs doktriną, kad jei kartą yra nustatytas prieštaravimas tarp Konstitucijos ir kitų teisės normų, to prieštaravimo negalima apeiti keičiant įstatymus“, – teigia D. Sauliūnas.
Panaši situacija jau keletą kartą buvo susiklosčiusi dėl dvigubos pilietybės: KT yra aiškiai nurodęs, kad dvigubos pilietybės, išskyrus konkrečias išimtis, Konstitucija neleidžia, tačiau Seimas periodiškai vis pabando keisti Pilietybės įstatymą ir atverti užpakalines duris ar langus dvigubai pilietybei. Ir kas kartą gauna KT išaiškinimą, kad tokios pataisos vis vien prieštarauja Konstitucijai. Taip vietoje nuoseklaus pasirengimo ir pastangų pakeisti atitinkamas Konstitucijos normas, Seimas tarsi užsispyręs ožys vis daužosi į tuos pačius užvertus vartus.
Kita alternatyva
Vis dėlto sprendžiant dėl R. Pakso galimybių dalyvauti Seimo rinkimuose (tiksliau – dėl „bausmės“ priesaiką sulaužiusiam asmeniui), KT nebuvo vieningas. Du teisėjai pareiškė atskirąsias nuomones teigdami, kad buvo įmanomas ir kitoks KT išaiškinimas.
KT teisėjas Egidijus Šileikis teigė, kad „šioje Nutarimo nuostatoje ir ją nulėmusiuose argumentuose atsispindi perdėtos „ambicijos“ EŽTT atžvilgiu, perdėtas „aktyvizmas“ Seimo atžvilgiu, juolab (svarbiausia!) abejingumas Konstitucijos teksto stabilumo principui (vertybei).“
E. Šileikis stebėjosi, kad Konstitucijos teksto stabilumo principas nebuvo net paminėtas KT nutarime, nors ši vertybė jau buvo fiksuota oficialioje KT doktrinoje. E. Šileikis pateikė savo argumentus, kad KT galėjo pasiremti jau suformuluotomis Konstitucijos aiškinimo doktrinomis ir „koreguoti tik tokius kategoriškus – su apkaltos padariniu – susijusius žodžius kaip „niekada negali būti“.
Teisėjas taip pat priekaištauja, kad KT ėmėsi per daug interpretacijų ir „parankių“ argumentų, kurie artėja prie konformistinių aiškinimų, o ne tikslios justicijos. Taip pat priekaištaujama, kad KT nepasirėmė tarptautine praktika: „nėra suformuluotas kaimyninės Lenkijos, taip pat Vokietijos ir kitų valstybių konstitucinėje justicijoje pripažįstamas (išvestas) konstitucinis principas, kad nacionalinę Konstituciją būtina aiškinti tarptautinei teisei draugišku (palankiu) būdu.“
Kitas KT teisėjas Gediminas Mesonis atkreipė dėmesį ir į kitą svarbų aspektą – būtinybę Lietuvai pripažinti Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos įgyvendinimą kaip vertybę: „Konvencijos, kaip žmogaus teisių ir laisvių sampratos standarto, egzistavimas, jo pripažinimas ir dalyvavimas jo sargyboje turi ir geopolitinę vertę galvojant ne tik apie sėkmingą ekonominę Lietuvos valstybės raidą, bet ir apie valstybės išlikimo, jos nepriklausomybės perspektyvas.“
Neišnaudotos galimybės
Vis dėlto šios dvi atskirosios nuomonės – tik užuomina, kad KT nepasinaudojo galimybe lanksčiau pažiūrėti į Konstitucijos aiškinimą ir konstitucinės doktrinos kaitą. Kiti 7 iš 9 KT teisėjų laikėsi nuomonės, kad keisti ankstesnes KT interpretacijos nėra galimybių net dėl EŽTT sprendimo ar pačios žmogaus teisių konvencijos. Kaip IQ užsiminė konstitucinės teisės ekspertai, toks KT nelankstumas gali tapti keistu užsispyrimu, kuomet kiti Europos šalių konstituciniai teismai eina į priekį ir reaguoja į besikeičiančias aplinkybes.
D. Sauliūnas mano, kad KT narių pateiktos atskirosios nuomonės atspindi normalią praktiką, tačiau šį kartą situacija nebuvo tokia vienareikšmiška. „Kartais pasitaiko sudėtingų atvejų, kai KT sprendimai gali palinkti tiek į vieną, tiek į kitą pusę, nes galima remtis skirtingomis Konstitucijos aiškinimo doktrinomis. Išvada galiausiai gali priklausyti nuo to, kokia iš doktrinų bus tuo metu svarbesnė KT teisėjų daugumai“, – teigia D. Sauliūnas.
Kad ir kaip ten būtų, šis KT nutarimas turės dviprasmiškas pasekmes Lietuvos teisinei sistemai. Viena vertus – dar kartą priminė, kad politikams nederėtų tikėtis įstatymų pataisomis spręsti esminių, konstitucinio lygmens klausimų. Kita vertus, tai gali būti dar vienas lašas į taurę, kurioje kaupiasi nuostatos, kas Konstituciją reikia taisyti – ir ne kosmetiškai, o galbūt iš esmės.
