Pavargusios kovoti su grafičiais, kuriuos didžioji visuomenės dalis vadina tiesiog teplionėmis, mūsų didmiesčių valdžios nusprendė tą naštą perkelti ant kitų pečių. Paradoksalu, bet atpirkimo ožiais tapo… nukentėjusieji. Labiausiai apterliotų pastatų – ir visuomeninių, ir privačių – savininkai mokės baudas, jei nenusigremš nuo sienų vaizdą bjaurojančių piešinių. „Saliamoniška“ išeitis – kam eikvoti savivaldybės lėšas, policijai pasalose tykoti nelegalių piešėjų? Juk tai daug kainuoja, o rezultatas menkas – vietoj nukirstos vienos slibino galvos kaip kokia Sosnovskio barščių plantacija atauga devynios. Nuo sienos nuvalyti grafičiai jų maniakui yra tarsi švari drobė – vėl galima piešti.
Apie šią „gatvės kultūrą“ tenka girdėti ir labai tolerantiškų nuomonių, išsakomų kai kurių politikų ir nevyriausybinių organizacijų. Esą šis Vakaruose paplitęs, o Lietuvoje dar lėtai plintantis reiškinys tiesiog parodo skirtingą visuomenės sluoksnių požiūrį į viešąją miesto erdvę. Neva solidūs ponai galvoja, kad miestas priklauso jiems ir turi būti sterilus it ligoninė, o maištingam jaunimui, siekiančiam saviraiškos, balta siena yra tiesiog bjauri.
Dėl skonio nesiginčijama. Bet saviraiškos laisvė turi baigtis ten, kur prasideda kito laisvė ginti savo erdvę, turtą, vertybes. Kodėl vienai pusei, šiuo atveju grafitininkams, tarsi leidžiama savąjį skonį primesti tiesiog agresyviai? Įžūliai gadinant svetimą turtą, reketuojant visuomenę, beveik nebaudžiamai niokojant kultūros ir architektūros paminklus. Ar nebus ir čia viršų paėmęs iškreiptas tolerancijos supratimas? Aiškiai girdžiu bolševikinio Proletkulto aidus formuluotėje „kova tarp turto ir saviraiškos“. Ji atėjusi iš sovietmečio priešaušrio, kai šūkis grab nagrablennoje (rus. plėšk prisiplėšta) buvo oficialios bolševikinės politikos dalis. Jeigu saviraiška yra tokia šventa karvė, tai beatodairiški jos šalininkai turėtų neprieštarauti, jeigu kas nors jų svetainėje ant sienų pripaišytų monstrų. Arba, pasiėmęs dažų flakonėlį, falais išdekoruotų baltą šaldytuvą…
Daugelyje pasaulio šalių požiūris į nelegalius grafičius panašus: jie kenkia miesto įvaizdžiui, atbaido turistus. Kovos su jais sėkmė priklauso nuo to, kokia turtinga yra šalis ir kokie griežti ar atlaidūs įstatymai.
2010-aisiais parlamentaras Audronius Ažubalis Seime buvo įregistravęs Baudžiamojo kodekso pataisą, numatančią griežtesnes sankcijas ir baudžiamąją atsakomybę už grafičių piešimą ant visuomeninių ir kultūros paveldo objektų. Net ir tais atvejais, kai grafičiais svetimam turtui padaryta žala neviršytų 130 litų, pažeidėjas būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau ši pataisa nebuvo priimta. Savivaldybės pasirinko lengvesnį kelią – skalpuoti nusiaubtų pastatų savininkus.
Dėl pas mus barbariškiausiais pavidalais paplitusių grafičių reikėtų papriekaištauti ir dailės mokytojams bei jų mokiniams. Pavyzdžiui, Kaune tirščiausia šių piešinių koncentracija sutampa su meno pakraipos mokyklų vietomis ir mokinių migracijos kryptimis. Menininkų namai V. Putvinskio gatvėje (buvusi Popiežiaus nuncijaus rezidencija) kenčia nuo vandalų jau ketvirtį amžiaus. Mat pro šalį laiptais į Žaliakalnį vaikšto ten įsikūrusio buvusio Stepo Žuko dailės technikumo, dabar – J. Vienožinskio menų kolegijos, moksleiviai. Apie tai, kad grafičiai – naujausia Vakarų pasaulio mada, jie iš savo pedagogų sužinojo, matyt, gana seniai, nes teplionės ant Menininkų namų sienų ėmė rastis dar „perestroikos“ laikais. O štai pagarba architektūros ir meno paminklams, matyt, nebuvo taip stipriai įdiegta. Nes ant paminklinių sienų dergliojama be pasigailėjimo. Net Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus pastato durys išmargintos „saviraiškos“ autografais.
Asocialus, neišprusęs, narkotikų pririjęs chuliganas taip gali elgtis. Bet jeigu dailės mokykloje ar universitete besimokantis žmogus griebiasi vandališko elgesio laikydamas tai norma, kažkas negerai ir to žmogaus mąstymui, ir mūsų švietimo sistemai. Neseniai Klaipėdoje policijai įkliuvęs už grafičius uostamiesčio universiteto studentas bravūriškai rėžė į „Panoramos“ mikrofoną: o kas čia blogo, reikia piešti ant sienų, juk čia saviraiška.
Nieko blogo, jeigu sugebėtų piešti taip, kaip garsūs lietuviškos kilmės menininkai iš Brazilijos dvyniai Otavio ir Gustavo Pandolfo, kurių grafičiai puošia JAV, Kubos, Australijos, Japonijos, Graikijos ir daugelio kitų šalių pastatus. Pseudonimu Osgemeos kuriančių dvynių senelis, motinos Margaridos Kančiukaitis tėvas, buvo iš Kauno kilęs lietuvis. 2007-aisiais per Kaune vykusią tarptautinę Tekstilės bienalę šie menininkai nuotaikingais piešiniais išmargino Paveikslų galerijos K. Donelaičio gatvėje sienas. Kai lietingą dieną einu pro galeriją, saulėtu brazilišku koloritu švytintis jos fasadas sušildo sielą. Tuomet prisimenu pokalbį su Osgemeos ir jų frazę: „Tiesiog privalu užimti kiekvieną tuščią plotą miesto kraštovaizdyje.“
Bet taip pasakyti turi teisę tiktai tikras menininkas, o ne apspangęs tvorų dažytojas.
