Šiais visuotinio pertekliaus laikais susigalvojau deficitą: valgyti tik tai, kas užaugo ir sunoko Lietuvoje. Todėl vasaros laukiau labiau nei vaikystėje gimtadienio. Po ilgos ir varginančios žiemos pagaliau pilna burna valgiau su grietine kaimiškai pataisytas garbanes salotas, ridikėlius, agurkus, svogūnų laiškus ir krapus; špinatus ir petražoles barsčiau ant visko ir derinau su viskuo; įvairiausių rūšių traškias salotas su aliejumi ir itališkas brusketas gardinau saujomis bazilikų ir tik neseniai Lietuvoje išpopuliarėjusia „rukola“, lietuviškai vadinama gražgarste. Stop!
Dabar jūs turėtumėte manęs paklausti, iš kur aš gaunu traškių salotų, špinatų, bazilikų ir gražgarstės. Kas Lietuvoje augina šparagus, baklažanus, mažas cukinijas (ne tas „buldoges“, kuriomis anytos kiekvieną rudenį „apdovanoja“ marčias), saldžius moliūgus (ne tuos, kuriais Ukrainoje gyvulius šeria)? Lietuvos kaime šios gėrybės neauga – paliudys kiekvienas. O aš užginčysiu. Nes auga. Vos keliuose ūkiuose, negausiai. Ir tie ūkiai – ekologiniai, orientuoti į kitokį vartotoją – miestietį. O ūkininkai – patys buvę miestiečiai ar bent jau miestuose mokslo ir gyvenimo ragavę. Dažniausiai būtent tokie žmonės, labiau apsišvietę ir išsilavinę, prieš dešimtmetį pasuko ekologijos keliu. Tad natūralu, kad jie supranta, ką reikia išauginti miestiečio stalui.
Ledinių salotų paieškos – sovietinių bulvių radybos
Ūkininkės Aušros, iš kurios kelis kartus per savaitę vasarą perku šviežių daržovių, prašau: „Aušryte, išauginkite mums ledinių (vadinamųjų „aisbergo“) salotų, kurių pernai turėjote, nes tas įprastas garbanes, kaip sako viena mano draugė, limpančias prie gomurio, tik su grietine gali valgyti, atsibosta…“ Aušra kraipo galvą ir teisinasi, esą „prastai jos auga, daug vargo, vyras sakė, jei liks laiko, galėsi pasodinti“… Suprantu, kad turbūt nepasodins. Nes laiko liks tik morkoms, kopūstams, burokėliams… Dairausi po Kauno Žaliakalnio turgų ir verkti norisi. Arba lenkiška produkcija iš pramoninių šiltnamių, arba nuleipusios garbanės ir svogūnų laiškai.
Skambinu Marijui Čekavičiui iš Raseinių rajono. Jis vienas pirmųjų ekologinį ūkį Lietuvoje registravo. Iki šiol Marijus ūkininkauja senoviniu būdu, jokių naujienų neįsileidžia, su salotomis ir špinatais nežaidžia, modernių šiltnamių nestato, bet jo išaugintos bulvės, sakyčiau, skaniausios Lietuvoje. Gal nelabai išvaizdžios, bet, kai išverdi, visi namai bulvėmis pakvimpa. Ypač kai šviežios ant stalo garuoja. „Saugom bulvių, morkų, burokėlių sėklą kaip savo akį – tai kiekvieno ūkio vertybė“, – sako Marijus. Bet pripažįsta, kad sėkla nėra labai sena, tarpukario laikų nesiekia, vos sovietinius.
„Aš labai pykstu ant tų nesusipratėlių, kurie senųjų lietuviškų sėklų neišsaugojo, išnaikino dar išlikusias tarpukario javų veisles. Visi man pirštą ties smilkiniu sukioja, bet aš jiems sakau, kad įsileido sėklą, pritaikytą šiltiems kraštams, dėl to javai per žiemą ir iššąla, dažnas turi iš naujo pavasarį atsodinti“, – sako ūkininkas. Marijus vertina senovę, pripažįsta tik pagonybę ir vienintelę tėvynę – Samogetiją, yra apdovanotas kietu žemaitišku charakteriu, todėl visi „miesčioniškumai“ – ne jam.
„Neturime mes laiko su naujovėmis prasidėti, ir taip vos spėjame suktis“, – atsako į prašymą, kad gal kokių įvairesnių daržovių galėtų užauginti. Marijaus ūkio derlių žinau mintinai: bulvės, morkos, burokėliai, pastarnokai, ropės, griežčiai, kopūstai, šparaginės pupelės, žirniai, krapai, petražolės, svogūnai ir česnakai. „Pirmas šviežias bulves kasu ne anksčiau nei liepos pabaigoje. Aš su ankstyvomis veislėmis nežaidžiu – daugiau darbo nei naudos“, – nukerta kaip kirviu.
Po sėjos ekologiškai auginamos bulvės yra 2–3 kartus apakėjamos, kad sunyktų vienametės piktžolės. Kolorado vabalai renkami rankomis. Senovinis būdas – dėti į vagą per pusę perpjautą bulvę, mat, užuodę šviežios bulvės kvapą, vabalai susirenka į krūvą – taip iškart vienoje vietoje didžiumą galima sunaikinti. Vasaros dienomis, artinantis liūčiai, Marijus dažnai į dangų žvalgosi ir perkūnijos laukia. Žino, kad su elektros išlydžiu į orą išsiskyręs azotas virsta rūgštimi, nusėda ant žemės ir taip natūraliai dirvos gauna augalams augti reikalingos trąšos.
Lietuviškų uogų ypatumai
Įprastų daržovių iš M. Čekavičiaus ūkio racioną teks paįvairinti uogomis. Jų Lietuvoje vasarą sunoksta išties daugybė: avietės, juodieji ir raudonieji serbentai, vyšnios, visos miško uogos. Ir vis labiau populiarėjančios šilauogės. Sakoma, kad pakanka kasdien suvalgyti apie 125 g šių mėlynes primenančių uogų, kad gautumei reikalingą vitaminų ir mineralų dienos normą. Naudingų medžiagų šilauogės turi 5–6 kartus daugiau nei kitos uogos. Pavyzdžiui, braškėse yra gana daug kalio, o kad gautume geležies dienos normą, reikės suvalgyti apie 1,5 kg braškių.
Ūkininkai žada, kad braškių pikas bus apie birželio vidurį. Tik nepražiopsokite – didysis braškių derėjimas trumpas, kaip ir lietuviška vasara. Baigiasi maždaug liepos pirmąją savaitę ir su tam tikromis paklaidomis tetrunka tris savaites. Nors dabar vis daugiau ūkininkų įsigudrina ir vėlyvųjų veislių pasisodinti, žiūrėk, net paskutinę rugsėjo savaitę dar kokią kraitelę priraško…
Apie planuojamą šių metų braškių derlių kalbėjausi su sertifikuotų ekologiškų uogynų šeimininku ūkininku Mindaugu Sakalausku. Jis su žmona Genute savo laukuose prie Ukmergės augina braškes, juoduosius serbentus ir avietes. „Uogas auginame be cheminių trąšų ir apsaugos priemonių. Tai reiškia, kad dalį derliaus sugraužia įvairūs kenkėjai, užpuola ligos. Dėl to mūsų uogynai veda 4–5 kartus mažesnį derlių nei chemizuoti ūkiai. Be to, čia žymiai daugiau rankų darbo – daigų dangstymo, kad mažiau piktžolės augtų, ravėjimo. O brangiau niekas nenori mokėti. Visi trokšta pirkti ekologiškas uogas už tokią pačią kainą, kaip iš Lenkijos pramoninių laukų atvežtos“, – guodėsi M. Sakalauskas.
Šiuo metu ūkininkas labai susidomėjęs nauja technologija, kuomet į dirvą sodinami prieš tai užšaldyti ir subrandinti braškių daigai. Žiemą jie praleidžia šaldytuve, taigi sumažėja nuostolių dėl uogynų iššalimo, o sodinami į dirvą apie gegužės vidurį, kai dauguma kenkėjų jau išnykę, tad ne tiek žalos padaroma. Patys daigai būna visiškai susiformavę ir užmezgę žiedų pumpurus, todėl maždaug po 6 savaičių užderi pirmas derlius. „Aišku, tokie daigai tris kartus brangesni, jų paruošimas, sandėliavimas nepigus, kažin ar Lietuvoje, tai atsipirktų“, – svarsto ūkininkas.
Lietuvoje kilogramas aviečių kainuoja apie 10 litų, Olandijoje – 35, o ekologiškų – ir brangiau. „Jei galėtume kooperuotis su kitais ūkiais, išvežti savo uogų į Europą, gal ir apsimokėtų“, – skaičiuoja Mindaugas. O kol kas žada ekologiškas uogas ir toliau pardavinėti Vilniuje. Jei kituose miestuose atsirastų didesnių valgytojų būrelių, sako, sugalvotų, kaip ten nuvežti.
Pavarvinusi seilę dėl uogų, kurių dar būtų tekę šiek tiek luktelėti, vėl dūmiau į Kauno turgų. Nors tik tik buvo prasidėjęs braškių derlius, lenkiškos uogos jau tada buvo kelis kartus pigesnės nei lietuviškos. Regis, visos braškės po truputį pigo dėl dideliuose braškynuose auginamų, todėl pigių braškių konkurencijos. Taigi mažėjo vietinių smulkių augintojų ir su laiku tikrųjų lietuviškų braškių, kaip mes jas suvokiame, teks ieškoti su žiburiu, kaip kad dabar aš ieškau senoviškos, Lietuvoje kadaise plačiai augintos veislės pomidorų „Jaučio širdis“ ar agurkų „Radničiok“.
Agurkai, kvepiantys medumi
Senoviškas pomidorų veisles iš turgaus išstūmė naujų rūšių pomidorai, kurių odelė kietesnė, todėl jie ilgiau išlaiko patrauklią išvaizdą. Ilgiau išliekantis geras vaizdas – didesni pinigai ir mažesnė rizika, kad tavo prekės nenupirks. Su laiku, tikėtina, taip nutiks ir senoviškoms braškių veislėms, jų galėsime pasibraškiauti tik prosenelių daržuose.
Agurkus „Radničiok“ irgi augina vos vienas kitas smulkus daržininkas – jie veda perpus mažiau vaisių, nes jų žiedams apvaisinti reikalingos bitės. Kai gausiai naudojami pesticidai siekiant išnaikinti vabzdžius kenkėjus, kartu žūsta ir bitės. Tad tikėtina, kad su laiku nebeliks „Radničiok“ agurkų, kuriuos aš taip mėgstu šviežius, pagardintus ką tik išsuktu, dar skystu pirmuoju vasaros medumi, ar šviežiai silpnai paraugintus…
„Pone Albertai, pasverkite man porą kilogramų „Radničioko“, nesvarbu, kad šiandien turguje jūsų užauginti agurkai net 4 kartus brangesni“, – sakau prie Raudondvario agurkus ir pomidorus keliuose šiltnamiuose nuo seno auginančiam daržininkui, kuris rankomis savo biteles į žiedus tupdo, kad agurkai gerą derlių megztų. Kol kas.
