Rugpjūtį valstybės institucijose jau buvo aktyviai diskutuojama apie kitų metų valstybės biudžeto vizijas, ypač krašto apsaugos sistemoje. Mat neoficiali biudžeto projekcija numatė kariuomenei dar trejus dietos metus. Ne tos dietos, kuria atsisakoma skanesnių, prabangesnių ar nebūtinų produktų, bet „duonos ir vandens“ dietos, numatančios net mažesnį nei reikia gyvybinėms funkcijoms palaikyti kalorijų kiekį.
Šią dietos metaforą pavertus skaičiais tampa aišku, kad kalbama apie planus krašto apsaugos finansavimą 2013–2015 m. palikti šių metų lygio. Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, šiemet gynybos išlaidoms buvo numatyta skirti 870,2 mln. Lt (arba 0,79 proc. bendrojo vidaus produkto, BVP). Finansinę naštą palengvino tai, kad JAV koalicijos fondas skyrė 12,4 mln. Lt paramą, be to, 30,2 mln. Lt iš 2011 m. perkelta į 2012 m. biudžetą. Šie pinigai skirti iš dalies tarptautinių operacijų išlaidoms apmokėti ir užsienio tiekėjams pagal investicinių projektų sutartis. 2013 m. tokių papildomų šaltinių, palengvinančių biudžeto situaciją, nenumatoma.
Šaltinių duomenimis, atsižvelgiant į minimalų šalies BVP augimą, gynybai skiriama BVP dalis kasmet mažėtų. 2013 m. – iki 0,75 proc., o 2015 m. – iki 0,65 proc., sukurdama NATO valstybėse dar neregėtą precedentą. Minėtas KA finansavimo vizijas paviešinus spaudoje, socialinėje žiniasklaidoje itin aktyvi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė tuo klausimu atsitvėrė tylos siena: „Dėl finansavimo jokių sprendimų nėra.“
„Norėtume pažymėti, kad formuodama 2013–2015 m. biudžetą KAM sieks, jog krašto apsaugos biudžetas didėtų, kaip numato Lietuvos parlamentinių partijų susitarimas dėl gynybos politikos 2012–2016 m.“, – tik žada KAM.
Vis dėlto neoficialiai pasklidusių finansavimo projekcijų tikrumą netiesiogiai liudija sąjungininkų reakcija. Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorė Anne Elizabeth Derse interviu nacionaliniam transliuotojui paragino Lietuvą pasiųsti „stiprų signalą“ dėl gynybos finansavimo ateityje ir parodyti, jog jai rūpi jos pačios saugumas. Ambasadorės teigimu, Lietuvos išlaidos gynybai turėtų siekti 1,2 proc. BVP vien tam, kad šalis išlaikytų dabartinius gynybos pajėgumus.
Išvertus iš diplomatinės kalbos, šis pagrindinės NATO sąjungininkės ambasadorės pareiškimas skamba kaip dramatiškas įspėjimas apie Lietuvos isteblišmentą jau kelerius metus graužiantį piktybinį naviką – politinės valios rūpinantis savo valstybės gynyba trūkumą.
Sunkius šios ligos simptomus tik paryškina praėjusį pavasarį pasirašytas partijų susitarimas dėl gynybos politikos 2012–2016 m. Artėjant NATO viršūnių susitikimui Čikagoje, pagrindinės politinės partijos – nuo konservatorių iki „tvarkiečių“ – įsipareigojo „kasmet tolygiai didinti krašto apsaugos sistemai skiriamas lėšas, ilgainiui siekti, kad krašto apsaugos sistemos plėtrai užtikrinti būtų skirta 2 proc. šalies BVP“. Susitarimo signatarai tuomet teigė siekę NATO valstybių vadovams nusiųsti „signalą“, jog Lietuvoje politinis isteblišmentas užima bendrą poziciją dėl siekio spręsti įsisenėjusias gynybos finansavimo bėdas.
Įsibėgėjant Seimo rinkimų kampanijai, vis labiau akivaizdus susitarimą pasirašiusių partijų nenuoširdumas. NATO viršūnėms nusiųstas „signalas“ tebuvo politinės rinkodaros triukas, vienas iš privalomų atlikti formalumų, prieš pasineriant į namudinių populistinių reikalų sūkurį. Nenuoširdų požiūrį į susitarimo nuostatas „stiprinti krašto gynybai reikalingus karinius pajėgumus“ demonstruoja partijų elgesys per pastaruosius du mėnesius. Kadenciją baigiančios Vyriausybės partneriai po švedų surengto „pliušinio desanto“, užuot sprendę kompleksinio tarpžinybinio sienos kontrolės ir oro erdvės apsaugos koordinavimo bei procedūrų gerinimo problemas, kaltę nustūmė šioje situacijoje iš esmės mažiausiai kuo dėtai krašto apsaugos sistemai.
Nepraėjus nė mėnesiui, krašto apsauga vėl pateko į kontroversiją dėl paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnių įsigijimo už renovacijai skirtas Europos Sąjungos fondų lėšas. Krašto apsaugos strateginei vadovybei tenka kapstytis iš valdančiosios daugumos partnerių sukurtos populistinės situacijos, kurioje neleistinai supriešinti du prioritetiniai valstybės reikalai – gynyba ir šalies gyventojų gerovės užtikrinimas.
Pagal Finansų ministerijos dar 2011 m. nurodytas ES finansavimo galimybes suplanavusi vieno naujo paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnio įsigijimą, dabar krašto apsauga aiškinasi dėl trijų sraigtasparnių, kurių įsigijimui už nepanaudotas ES lėšas pritarė visas koalicinis kabinetas. Kol liberalieji koalicijos ministrai vedžioja visuomenę už nosies, pasakodami apie esą su jais nesuderintus pirkimo planus, į viešumą iškyla tikrieji šio skandalo motyvai – tarpžinybinė konkurencija ir kai kurių ministerijų siekis perimti iš krašto apsaugos dalį funkcijų, susijusių su paieška ir gelbėjimu, o kartu – ir šiai sričiai numatytus išteklius.
Rinkimų kampanijos metu ugnies nukreipimas į krašto apsaugą – už išlikimą kovojančių partijų pasirinktas veikimo būdas, jau išbandytas Naujosios sąjungos prieš dešimtmetį, kai NATO narystės siekiančios Lietuvos kariuomenę buvo bandoma supriešinti su švietimu. Dėl tokios rinkimų strategijos atsakingumo ar etiškumo partijų strategai nesuabejojo nei tada, nei dabar.
Nė vienas iš dviejų skandalų nebūtų įmanomas, jei laiku ir deramai būtų finansuojamos oro erdvės kontrolės ir stebėjimo bei karinės aviacijos sritys. Ar krašto apsaugos finansavimą, kaip rinkimų kampanijos temą, iškels nors viena partija, įskaitant konservatorius? Pastarieji vargu ar tam turės moralinių ir fizinių jėgų, nes panašu, kad net ir „vanagai“ turės laukti, kol jiems po viešo sutaršymo ataugs išpešiotos plunksnos.
