Ekvadoro sprendimą suteikti politinį prieglobstį „Wikileaks“ įkūrėjui Julianui Assange’ui supantis triukšmas kliudo pamatyti, kad šioje situacijoje yra didžiulių nesuderinamumų. Tik juos išnagrinėję galime suprasti, kokia iš tikrųjų šios bylos esmė.
Šiek tiek informacijos neįsigilinusiems: abejotiną reputaciją užtikrinant laisves apskritai, ypač spaudos laisvę, turinti vyriausybė mojuoja teisinės valstybės ir žodžio laisvės vėliava ir skleidžia abejones dėl Švedijos – šalies, kuri pirmauja pasaulyje pagal procedūrų ir tarptautinės teisės laikymąsi.
Tai – dar ne viskas. J. Assange’o teisininkų komandos vadovas Baltasaras Garzonas politinio prieglobsčio sąvoką anksčiau yra interpretavęs pačia siauriausia prasme. Jis įgijo tarptautinį autoritetą savo sėkminga peticija dėl Čilės diktatoriaus Augusto Pinocheto ekstradicijos. Kad ir kaip būtų, dabar jis ginčija priešingai.
J. Assange’as nenori ekstradicijos į Švediją, kurioje būtų apklaustas dėl kaltinimų seksualine prievarta, nes JAV tariamai kišasi į bylą. Tačiau jokio kišimosi nebuvo matyti. Tad kol Ekvadoras prieš Didžiąją Britaniją mojuoja antikolonializmo vėliava, J. Assange’as, B. Garzonas ir Ekvadoro prezidentas Rafaelis Correa paprasčiausiai žaidžia seną „apkaltinkime Ameriką“ žaidimą. Taip jie siekia išvengti pagal visas procedūras išduoto Europos arešto orderio, kurį patvirtino Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas.
Nekalbant apie pačios J. Assange’o bylos faktus, ji yra svarbi ir dėl įsigalinčios populizmo rūšies, kai prisidengiant teisinės valstybės principais stengiamasi pakenkti įstatymų taikymui ir jų įgyvendinimui. Ekvadoro pozicijai šioje byloje pritarė kitos Bolivaro Aljanso už Amerikos liaudį (ALBA) narės, įskaitant Kubą ir Venesuelą.
Tačiau, remiantis „Reporterių be sienų“ (RBS) duomenimis, Ekvadoras pagal spaudos laisvę 2011–2012 m. pasaulyje buvo 104-oje vietoje iš 179-ių. „Freedom of House“ indeksas (FHI) Ekvadorą laiko „sąlyginai laisvą“, ir jis vertinimuose smunka. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad Venesuela, pagrindinė ALBA narė, nėra vertinama geriau (117 vieta RBS reitinge ir „sąlyginai laisva“ 2012 m. FHI).
Palyginimui – Švedija pirmauja RBS sąraše ir yra viena iš viso labo dviejų valstybių, sulaukusių puikių įvertinimų ir dėl politinių, ir dėl pilietinių laisvių užtikrinimo „Freedom House“ įvertinime.
RBS ir „Freedom House“ pažymėjo, kad Ekvadore laisvės pastaruoju metu užtikrinamos prasčiau. Jie atkreipė dėmesį į nuolatinius prieš kritikus žiniasklaidoje nutaikytus R. Correos veiksmus, jo vyriausybės naudojamus valstybės išteklius siekiant paveikti referendumo rezultatus ir teisinės sistemos pertvarką, įvykdytą akivaizdžiai pažeidžiant konstitucines nuostatas.
Tuo tarpu Tarptautinės krizių grupės išleistoje naujausioje ataskaitoje apie Venesuelą atkreipiamas dėmesys į nelygias sąlygas rengiantis artėjantiems prezidento rinkimams ir neužtikrinamas lygias galimybes žiniasklaidai. Naujausi R. Correos pareiškimai įkūnija šiuos prieštaravimus. Dar visai neseniai, šių metų gegužės mėnesį, jis postringavo, kad „vyriausybės, kurios stengiasi ką nors padaryti dėl daugumos žmonių, yra persekiojamos žurnalistų, manančių, jog rašiklio ir mikrofono turėjimas leidžia jiems nukreipti savo apmaudą prieš tave. Jie dažnai įžeidžia ir šmeižia vien todėl, kad nemėgsta. Tai yra masinės žiniasklaidos priemonės, tarnaujančios kažkieno privatiems interesams“.
Tačiau neseniai Rusijos prezidento Vladimiro Putino vyriausybės kontroliuojamame televizijos kanale rodytame šou šis jo pareiškimas buvo supriešintas su niekuo kitu, o J. Assange’u, save laikančiu už žodžio laisvę kovojančiu karžygiu.
Deja, netikra teisinė valstybė, kurią skatina J. Assange’as, R. Correa ir kiti populistai, šiandieniame globaliame pasaulyje suranda sekėjų. Tai pavojinga, nes jų pagrindinė strategija yra pasirinktinis ir nenuoseklus teisinių arba tariamai teisinių principų ir suvokimų taikymas. O tai yra visiškai priešinga teisinės valstybės pagrindams, tokiems kaip visuotinis taikymas ir nuspėjamumas.
Iškraipydami realybę ir suabejodami teisinio užtikrintumo, teisingumo ir profesionalumo standartų vėliavnešės Švedijos teisine sistema, šios ardomosios veiklos šalininkai pakerta tarptautinės sistemos pamatus. O juk ši sistema yra totalitarinius postūmius sulaikantis pylimas.
Tačiau keisčiausia J. Assange’o reikalo pusė yra kurtinanti tyla iš tų veikėjų ir institucijų pusės, kurių egzistavimas ir teisėtumas kyla iš teisinės valstybės užbaigtumo. Turbūt labiausiai trikdo Europos Sąjungos tylėjimas.
Oficialiame Europos išorės veiksmų tarnybos tinklalapyje galima rasti gausybę oficialių pareiškimų ir pasmerkimų įvairiais klausimais, pradedant Sirija, baigiant Madagaskaru ar Teksasu, bet žodžio „Assange“ paieška neduoda jokių rezultatų, išskyrus vienintelį įrašą 2012 m. balandį apie Libano kovotojų grupės „Hezbollah“ lyderio Hassano Nasrallaho reakciją į „Wikileaks“.
Išties jokie ES vadovai – nei daugiakalbis EK pirmininkas José Manuelis Barroso, nei amžinai vangus Europos Tarybos prezidentas Hermanas Van Rompuy, nei atsargioji Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton – neatsakė į nepagrįstas atakas prieš dvi ES nares. Nesivargino jie ir apginti garsiojo kertinio ES akmens – Europos arešto orderio – kurio pagrindu Jungtinė Karalystė iš pradžių sulaikė J. Assange’ą.
Kaip atsitiko, kad ES, daug kritikuojama dėl savo polinkio skelbti deklaracijas ir pareiškimus, tyli tuo klausimu, kuriuo jos balsas ne tik būtų prasmingas, bet ir galėtų kažką pakeisti? Kad ir kokia būtų priežastis, atėjo laikas Sąjungos vadovybei pakeisti kryptį, prabilti garsiai ir aiškiai bei imtis iniciatyvos, į kurią, tikėkimės, kiti tarptautiniai lyderiai ir organizacijos atkreiptų dėmesį ir sektų ja.
____________________
© Project Syndicate, 2012
