Nuo žmogiškųjų išteklių iki įmonių socialinės atsakomybės: narkotikų karalių vadybos pamokos
Anot žurnalo „Forbes“, Meksikoje yra 11 milijardierių. Dešimtį iš jų dažnai išvysi besišypsančius nuotraukose iš labdaros vakarėlių ir kitų prašmatnių pokylių. O vienas, Joaquínas Guzmánas Loera, nuotraukoje atrodo visai kitaip: jis vilki pigią striukę ir dreba lietuje už betoninių sustiprinto saugumo kalėjimo sienų. J. Guzmánas, geriau žinomas pravarde El Chapo (neužauga), yra vienas sėkmingiausių eksportuotojų Lotynų Amerikoje, nes kaip Sinaloa narkotikų kartelio generalinis direktorius uždirbo turbūt 1 mlrd. JAV dol. Po to, kai 2001 m. El Chapo paspruko iš kalėjimo pasislėpęs skalbinių vežimėlyje, nuotraukoje jį išvysi nedažnai.
Kiti milijardieriai į J. Guzmáną žiūri iš aukšto. Bet skirtingai nei daliai verslininkų iš Meksikos turtuolių sąrašo, jam, regis, gana sėkmingai pavyko ištverti JAV recesiją. Jo slėptuvė Siera Madrėje gal ir ne itin prabangi, bet manoma, kad, nepaisant Volstrito imbecilų pastangų, kurios 2009-aisiais parklupdė Meksikos ūkį, jo turtams nieko nenutiko.
Karteliams atėjo ne pačios geriausios dienos, nes amerikiečių apetitas narkotikams mąžta. Laimei (bent J. Guzmáno akimis), daugiau jaunų amerikiečių rūko kanapes, kurių didžioji dalis importuojama iš Meksikos. Bet kokainas nebe toks madingas. JT duomenimis, 2006–2011 m. narkotikų vartojimas JAV sumažėjo beveik ketvirčiu, o po kokaino tyrimų, kuriuos organizuoja darbovietės, nepalankių rezultatų sulaukia dviem trečdaliais mažiau žmonių.
Šiaurėje (el norte) mažiau parduoda ne tik narkotikų verslas. 2009 m. prekių, kurias JAV importuoja legaliai, kiekis sumažėjo daugiau kaip ketvirčiu, tad susiveržti diržus teko ne tik kokaino laboratorijoms, bet ir Meksikos automobilių gamykloms. Tačiau karteliai guviau nei teisėtas verslas peršoko prie naujų rinkų. Aštuoni dešimtadaliai legalaus eksporto iki šiol keliauja į JAV – ne daug mažiau nei devyni dešimtadaliai amžių sandūroje. O štai kokaino verslas susidomėjo Europa, kurioje kokaino suvartojama dvigubai daugiau nei pačioje XX a. pab. Be to, prekeiviai iš Meksikos braunasi į kitą perspektyvią rinką – Australiją.
Iš dalies narkotikų sektorius toks lankstus dėl to, kad nereikia mokėti importo muitų. Legaliems Meksikos prekybininkams Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis (NAFTA) atveria JAV ir Kanadą, o narkotikų kontrabandininkai gali patekti į bet kurią pasaulio šalį nemokėdami jokių rinkliavų. Varginančios kilmės taisyklės, dėl kurių dažnas Meksikos gamintojas negali prekiauti JAV, Meksikoje perdirbtam Kolumbijos kokainui negalioja.
Aišku, dėl draudimo narkotikų prekeiviams tenka išsirausti vieną kitą tunelį. Bet užtat dėl kitko galva neskauda. Kalifornijoje liberalai neseniai pasiūlė J. Guzmánui su kolegomis užkrauti iki 1 mlrd. dolerių mokesčių per metus, legalizuojant kanapes. Šio sektoriaus laimei, konservatoriai balsavo už tai, kad klestintis „žolės“ verslas liktų neapmokestintas. Biurokratijos irgi nedaug: nors JAV į ligoninės priimamuosius dėl piktnaudžiavimo narkotikais per metus patenka milijonas žmonių, gamintojai nemato reikalo investuoti į kokybės kontrolę, kai už prekybą kokainu su priemaišomis gauni tokią pat baudą, kaip už grynos medžiagos kontrabandą.
Nuo 2007 m. Meksikos reguliuotojai nukovė arba įkalino daugybę pagrindinių šalies narkoverslininkų. Birželio mėnesį jūrų pėstininkai pranešė sučiupę J. Guzmáno sūnų, vadinamą El Gordo (storuliu). Paaiškėjo, kad be reikalo, nes buvo areštuotas paprastas automobilių prekeivis vardu Félixas, kurio vienintelis nusikaltimas – apkūnumas. Kompetencijos stoka pastebima dažnai. Kaip ir kituose sektoriuose, kompetentingus reguliuotojus dažnai nuvilioja privačiajame sektoriuje siūlomi didesni atlyginimai. Dažnas narkotikų platintojas karjerą pradeda kaip policininkas; „Zetas“ gauja iš pradžių buvo elitinis kariuomenės dalinys.
Apie galvų medžiojimą (ir kapojimą)
Žmogiškieji ištekliai tebėra kartelių problema; nėra ko stebėtis, kai kasmet per 10 tūkst. darbuotojų karjera baigiasi smurtingai. Žmonių žemesnėms pareigoms lengva pririnkti iš 10 mln. „ninis“, t. y. jaunimo, kuris „ni estudian ni trabajan“ (nei mokosi, nei dirba). Bet Meksikos mokyklos prastos (blogiausios EBPO šalyse), tad prireikus itin kvalifikuotų darbuotojų narkotikų eksportuotojams kyla tokių pat problemų, kaip ir kitoms tarptautinėms įmonėms. Įdarbinimo klausimais konsultuojanti „ManpowerGroup“ nustatė, jog 42 proc. legalių Meksikos įmonių teigė, kad joms sunku užpildyti laisvas darbo vietas. Didžiuma sakė, kad į aukštesnes pareigas teko priimti svetimšalius. Narkotikų versle tas pat: siekiant patenkinti augančią patyrusių žudikų paklausą, „Zetas“ teko kreiptis į buvusius Gvatemalos specialiųjų pajėgų „Kaibiles“ narius.
Verslui, kuris per pastaruosius šešerius metus Meksikai atnešė apie 60 tūkst. mirčių, viešieji ryšiai – subtilus reikalas. Būtent dėl to kartelių lyderiai labai rimtai žiūri į verslo socialinę atsakomybę. Iš dalies aukščiausi vadovai laisvę išsaugo dėl to, kad žmonės nenori bendradarbiauti su policija: todėl, kad bijo, bet ir todėl, kad narkotikų karaliai dalijasi savo pelnu. Populiaru sumokėti vietinei policijos nuovadai. Parodomoji filantropija irgi dažna. Hidalgo valstijoje viena spindinti koplyčia neseniai pakabino bronzinę lentelę, kurioje už auką dėkojama „Zetas“ lyderiui Heriberto Lazcano. Popiežiui išreiškus nepritarimą tokiai „narkoišmaldai“, meksikiečių vyskupas Ramónas Godínezas atsakė, kad Jėzus Marijos Magdalietės, kuri jam nuplovė kojas brangiais kvepalais, neklausė, kaip ji už juos sumokėjo. „Nėra pagrindo deginti pinigų vien dėl to, kad juos atnešė blogis. Reikia juos permainyti. Visus pinigus galima permainyti, kaip galima permainyti sugadintus žmones“, – sakė jis. Kai pinigus plauti padeda Dievas, purviniausias Meksikos sektorius turėtų išlikti aukštai.
