„Huawei“ vadina save naujuoju kiniškų technologijų veidu.
Telekomunikacijų įrangą gaminančios Kinijos milžinės sėkmė kelia nerimą kitų šalių šnipams ir politikams
Banberis – tai nedidelis Anglijos miestas, geriausiai žinomas iš vaikiško eilėraštuko ir iš to paties vardo pyrago. Nepanašu, kad telekomunikacijų pasaulyje jis galėtų būti jėgų pusiausvyros taškas. Tačiau „Cyber Security Evaluation Centre“, kurį 2010-aisiais šiame mieste įkūrė Kinijos telekomunikacijų milžinė „Huawei“ – tai naujas būdas (ir britų vyriausybę) įtikinti pirkėjus, kad šį centrą valdančio gamintojo įranga galima pasitikėti. Centras glaudžiai bendradarbiauja su britų elektroninės žvalgybos agentūra GCHQ, patogiai įsikūrusia netoliese Čeltnamo, iškart už Kotsvoldso kalvų. Centro darbuotojai, turintys teisę dirbti su slapta informacija, o kai kurie anksčiau dirbę GCHQ, turi pasirūpinti, kad aparatinė ir programinė tinklo įranga, kurią „Huawei“ nori parduoti britų telekomunikacijų bendrovėms, būtų patikima, darytų tik tai, ko iš jos nori klientai, ir kad ja negalėtų pasinaudoti kibernusikaltėliai ar užsienio šnipai (įskaitant kinų).
Per maždaug 10 pastarųjų metų Kinijos telekomunikacijų bendrovės, kaip antai „Huawei“ ir ZTE (irgi tiekianti telekomunikacijų įrangą), išsiveržė iš milžiniškos gimtosios rinkos ir įsitvirtino kaip pasaulinės tiekėjos. Dėl to sunerimo ne tik turtingojo pasaulio vietiniai tiekėjai, kuriems kilo grėsmė, bet ir tie, kurie atsako už tai, jog kritinė infrastruktūra, kaip antai telefono ryšio sistemos, liktų nepažeista. Jie būgštauja, kad minėtų įmonių aparatine ir programine tinklo įranga gali pasinaudoti Kinijos šnipai, panūdę pasiklausyti slaptų ryšio sesijų, arba kad joje gali būti „kirtiklių“, kurie kilus konfliktui Kinijai leistų atitinkamas sistemas išvesti iš rikiuotės. „Man atrodo, absurdiška kinų bendrovei, kuri turi ryšių su Kinijos vyriausybe ir Liaudies išlaisvinimo armija (LIA), suteikti prieigą prie tinklo“, – sako Dmitri Alperovitchius iš „CrowdStrike“, kuri rūpinasi interneto saugumu.
Kelios didelės kinų įmonės, įskaitant ZTE ir mobiliojo ryšio milžinę „China Mobile“, atsidūrė po didinamuoju stiklu. Bet dėl dydžio ir tarptautinių ryšių daugiausia dėmesio sulaukė „Huawei“. Kurį laiką didžiausia telekomunikacijų įrangos tiekėja pasaulyje buvo „Ericsson“, bet šią liepą „Huawei“ ją aplenkė pajamomis, per pirmą 2012 m. pusmetį susišlavusi 103 mlrd. juanių (16 mlrd. JAV dolerių; žr. 1 grafiką), kai tuo tarpu švedų bendrovė gavo 106 mlrd. Švedijos kronų (15,5 mlrd. JAV dolerių). Pagal dydį „Huawei“ patenka į pasaulio mobiliųjų telefonų gamintojų dešimtuką („Ericsson“ šio verslo atsisakė) ir apie ketvirtį pajamų gavo būtent iš šios veiklos, tad „Ericsson“ tebėra didžiausia tinklo infrastruktūrą aprūpinanti tiekėja. Bet turbūt neilgam.
Klausimas, ar pasitikėti šia nauja milžine, skaldo pasaulį. Afrikoje „Huawei“ rasi ant kiekvieno kampo, ir beveik visur ją priima išskėstomis rankomis. Indijoje valdžia ir žiniasklaida ją užsipuolė vadindamos tiek grėsme saugumui, tiek nesąžininga konkurente. Kanados ir Naujosios Zelandijos konkursuose ji laimėjo didelių užsakymų ir dirbs su dideliais tinklais, o Australijoje kovo mėnesį vyriausybė jai neleido dalyvauti kuriant naują nacionalinę plačiajuosčio ryšio sistemą.
Daugiausia dvejonių JAV. Ten „Huawei“ prisidėjo kuriant eilės gana nedidelių mobiliųjų operatorių tinklus, bet daugkartinius bandymus įsigyti JAV technologijų bendroves ardo oficialus pasipriešinimas. Atstovų rūmų Žvalgybos komitetas domisi tiek „Huawei“, tiek ZTE. Pernai JAV užsienio investicijų komitetas, kuriam pirmininkauja iždo sekretorius Timothy Geithneris, nesutiko, kad „Huawei“ pirktų turto iš bankrutavusios serverių gamintojos „3Leaf“, motyvuodamas nenurodytais saugumo sumetimais. Daugiau „Huawei“ nebebandė.
Tačiau net ir JAV nuomonės išsiskiria. Vienas buvęs JAV generalinio štabo narys būgštavimus dėl „Huawei“ atmeta kaip Kinijos užsipuolimą, o kitas sako, kad „būtų beprotiška „Huawei“ įsileisti į savo tinklus, beprotiška ir tiek.“
Maoistinis požiūris į rinkas
Nerimo kaltininkės pradžia buvo kukli. Nors apie savo įkūrėjo Reno Zhengfei kilmę įmonė pasakoja ne tiek, kiek galėtų, jis nėra elitinės šeimos atžala, vadinamasis kunigaikštėlis. XX a. 7-ajame dešimtmetyje jis studijavo Čongčingo statybos ir architektūros universitete, taip pat tarnavo LIA inžineriniame korpuse; kalbama, kad IT mokslinių tyrimų dalyje. Anot „Huawei“, jis iškilo iki direktoriaus pavaduotojo pareigų, bet karinio laipsnio neturėjo. Mažinant karines pajėgas, 1983-iaisiais iš kariuomenės jis išėjo ir persikėlė į sparčiai augantį Šenženą netoli Honkongo.
„Huawei“ R. Zhengfei įkūrė 1987-aisiais, įdėjęs vos 21 tūkst. juanių, kurie tuo metu sudarė vos daugiau nei 5 tūkst. JAV dolerių. Įmonė daugiausia prekiavo telefono ryšio stočių įranga, importuojama iš Honkongo. Po penkerių sunkių metų pasirodė pirmasis bendrovės laimėjimas – C&C08 skaitmeninė telefono ryšio komutacinė stotis, kuriai talpa Kinijos rinkoje neprilygo nė viena kita. Taigi „Huawei“ turėjo puikią galimybę pasinaudoti Kinijoje XX a. 10-ajame dešimtmetyje prasidėjusiu telekomunikacijų infrastruktūros bumu.
Negalėdamas patekti į pelningas Kinijos pakrantės rinkas, rezervuotas turintiems geresnių ryšių, R. Zhengfei naujai pasuko Mao strategiją per kaimus „apsupti ir galų gale užimti miestus“. Savo prekybos agentus jis ragino mažesnes už konkurentų kainas siūlyti rinkose, kurios laikomos antraeilėmis. Panašią metodiką „Huawei“ pasitelkė ir užsienyje, iš pradžių nusitaikydama į periferines rinkas. Ji siūlė konkurencingas kainas: Whartono verslo mokyklos ataskaitoje teigiama, kad Afrikoje jos kainos buvo 5–15 proc. mažesnės nei „Ericsson“ ir „Nokia“. Be to, ji buvo atkakli ir drąsi. Jos inžinieriai ištvėrė pilietinius karus ir stichines nelaimes, o 2006 m. prekybos apimtys Afrikoje peršoko 2 mlrd. JAV dolerių.
Šiandien „Huawei“ klientai aptarnauja kelis milijardus žmonių iš daugiau kaip 140 valstybių (žr. 2 grafiką). Jos pajamos 2011 m. perkopė 32 mlrd. JAV dolerių, o tai beveik 12 proc. daugiau nei prieš metus ir dešimtkart daugiau nei prieš dešimtmetį. Bendrovė dalyvauja kuriant daugiau kaip pusę itin sparčių 4G mobiliojo ryšio tinklų, šiuo metu pristatytų Europoje. Kelerius pastaruosius metus „Huawei“ nuolat buvo viena pagrindinių intelektinės nuosavybės kūrėjų pasaulyje ir pateikė paraiškas apie 47 tūkst. patentų. Ji rodė kelią kuriant „raktus“, kuriais nešiojamieji kompiuteriai sujungiami su telefono ryšio sistemomis, ir programinę įrangą, kuri operatoriams leidžia pigiai ir lanksčiai naudoti skirtingus belaidžio ryšio standartus. „Nūnai šios bendrovės įranga – pasaulinio lygio“, – sako „Huawei“ iškilimą tyrinėjęs Jimas Lewisas iš Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro (CSIS), amerikiečių idėjų kalvės.
Bendrovėje dirba per 140 tūkst. žmonių, o 44 proc. iš jų, bendrovės teigimu, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros srityje – daugelis spindinčiame bendrovės komplekse Šenžene. Komplekse įsikūręs ūžte ūžiantis „10 tūkst. inžinierių bokštas“, posėdžių kambariai suprojektuoti kaip Dzen sodai, yra kavos baras, kuriame dirba aukščiausio lygio baristos. Kitoje kelio pusėje didžiulis gamyklų kompleksas, kuriame „Foxconn“ gamina „Apple“ produktus („iPhone“ ir „iPad“), taip pat ir dalį „Huawei“ įrangos. Nors „Huawei“ komponentus galėtų gaminti pati, ji kaip ir stambiosios jos konkurentės iš Vakarų (žr. 3 grafiką) didžiąją gamybos paslaugų dalį perka iš specializuotų trečiųjų šalių. Bendrovė save laiko naujuoju kiniškų technologijų veidu – novatore, pardavėja ir pasauliniu ženklu.
Sumaištis prie užpakalinių durų
Kritikai įsitikinę, kad už „Huawei“ iškilimo slypi ne tik strategija, drąsa ir R. Zhengfei atsidavimas inovacijoms. Jų manymu, bendrovė pavogė masę intelektinės nuosavybės, o jos plėtrą gausiai finansavo Kinijos vyriausybė, trokštanti bendrovę panaudoti kaip Trojos arklį, kad galėtų prasiskverbti į vis didesnį užsienio tinklų skaičių. „Huawei“ tokius įtarimus atmeta.
Johnas Chambersas, vadovaujantis JAV tinklo įrangos tiekėjai „Cisco“, neseniai tvirtino, kad intelektinės nuosavybės srityje „Huawei“ ne visuomet „žaidžia pagal taisykles“; JAV ne vienas yra įsitikinęs, kad vieno pirmųjų savo produktų dizainą „Huawei“ pavogė iš „Cisco“, nors pati „Huawei“ įnirtingai tai neigia. Ieškinį prieš „Huawei“ 2004 m. „Cisco“ išsprendė taip, kad abi šalys tai pateikė kaip savo tiesos įrodymą.
Taip pat kyla klausimas, ar Kinijos vyriausybė finansavo „Huawei“ sandorius siūlydama mažesnes nei konkurentų kainas. 2011 m. „Huawei“ pripažino, kad jos klientai išties gavo naudos iš siūlomo 30 mlrd. JAV dolerių „eksporto finansavimo“, nors atrodo, kad buvo panaudota tik nedidelė dalis. Pareikalavus smulkmenų bendrovė teigia, kad „2011 m. „Huawei“ finansinė parama klientams sudarė 5,86 proc. nuo bendros sutarčių vertės“, kuri nebuvo nurodyta.
Birželio pabaigoje Kinijos ir Europos pareigūnai susitiko siekdami išvengti prekybos karo dėl subsidijų. Išsisukti nuo oficialios konfrontacijos gali būti paranku visoms suinteresuotoms šalims. Pierre Ferragu iš investicinio banko „Sanford C. Bernstein“ mano, kad „Huawei“ varžovės pirkėjus irgi skatino panašiais pasiūlymais. Jis priduria, kad ateityje tokių priemonių rečiau imsis visi, nes tie klientai, kurie pirkti gali tik gavę subsidiją, nėra itin perspektyvūs siekiant uždirbti ateityje: „Brangesnių ir pelningesnių papildomų darbų vėliau jiems neparduosi, nes jie neįperka.“
Lieka daugiausia nerimo kelianti kritika, kad bendrovė – tai Kinijos saugumo tarnybų kūrinys. Įtarimus kursto su LIA susijusi R. Zhengfei praeitis, taip pat pagrįstai susidaręs įspūdis, kad privačios kinų bendrovės dažnai yra išvien su valdžios struktūromis. Laikoma, kad tokį požiūrį patvirtina bendrovės sandoriai su atstumiančiais režimais, pavyzdžiui, Iranu. Jame bendrovės prekybos agentai gyrėsi, kad su jų įranga lengviau šnipinėti potencialius ramybės drumstėjus.
Telekomunikacijų pasaulyje tai nieko naujo. Žurnalo „Wired“ tyrimas atskleidė, kad bandydami išpešti sutarčių iš represinės vyriausybės (ironiška, bet Kinijos) „Cisco“ prekybos agentai mėtosi panašiais teiginiais. O JAV telekomunikacijų įrangos gamintojos gana neblogai sutaria su JAV nacionalinio saugumo aparatu: buvęs Nacionalinės saugumo agentūros (amerikietiško GCHQ) vadovas priklauso „Motorola Solutions“, tiekiančios telekomunikacijų įrangą, valdybai. Bet vargu ar tokie panašumai reiškia, kad nėra ko jaudintis dėl „Huawei“. Amerikiečių būgštavimai turbūt remiasi tuo, kad valstybės vadovai iš patirties žino, jog telekomunikacijų bendrovės gali pasitarnauti šnipinėjant. Būta atvejų, kai JAV pareigūnai reikalavo eksportuojamuose produktuose įdiegti „užpakalines duris“, pro kurias būtų galima patyliukais įsibrauti į prietaisus.
„Huawei“ tikrai gali to imtis, tik neaišku, ar imasi. Liepą vykusiame rimtų programišių suvažiavime „DefCon“ buvo pateikta įrodymų, kad poroje mažesnių „Huawei“ maršruto parinktuvų yra saugumo spragų. Bet tokios kliautys dažnos. Prieš kelerius metus JAV vyriausybė perspėjo, kad panašių spragų aptikta „Cisco“ ir kitų Vakarų bendrovių gaminamuose aparatuose. „Huawei“ gaminius ekspertai atidžiai tyrinėjo ne vienus metus, bet neatsirado viešų galutinių įrodymų, kad tai, kas aptikta, ne klaidos, o sąmoningos machinacijos. Britų telekomunikacijų bendrovė BT, kuri perka Banberyje patikrintus produktus, sako su jais neturėjusi jokių saugumo problemų (nors dėl viso pikto viską pertikrina pati).
Neatrodo, kad „Huawei“ priešintųsi tokiam atidžiam stebėjimui: nei Banberyje, nei kitur. „Niekuo nepasitikėk ir viską tikrink“ – štai teisingas požiūris dirbant su „Huawei“ ir bet kuo kitu, sako „Huawei“ kibernetinio saugumo direktorius Johnas Suffolkas, anksčiau dirbęs IT direktoriumi britų vyriausybėje. Pasak jo, JAV ir Kanadai skirtą „Huawei“ įrangą nepriklausomai tikrina JAV karinės pramonės rangovas „Electronic Warfare Associates“, turintis apsčiai patirties ir leidimų dirbti su slapta informacija.
Bet tai, kad nėra įrodymų, ne įrodymas, kad nieko nėra: telekomunikacijų įrangos kliautis (tiek įdiegtas sąmoningai, tiek atsiradusias netyčia) aptikti sunku. „Didžiuma saugumo problemų, kurias patiriame, atsiranda dėl sunkiai apčiuopiamų riktų programos kode, kurių net programą rašę programuotojai gali nepastebėti, – sako Stevenas Bellovinas iš Kolumbijos universiteto. – Aptikti užpakalines duris aparatinėje įrangoje irgi nepaprastai sunki užduotis.“ Tad abejonių lieka.
Kur ta geroji pusė?
Problemų „Huawei“ iš dalies kyla dėl to, kad ji suplakama į krūvą su konkurente ZTE. JAV FTB tyrė, ar nebuvo taip, kad pastaroji Iranui nelegaliai pardavė JAV technologijų, o vėliau išsigynė melu; prieš „Huawei“ tokių kaltinimų nebuvo. Regis, dalyje ZTE mobiliųjų telefonų aptikta užpakalinių durų, kurios galbūt atveria nuotolinę prieigą. Net pati „Huawei“ padavė ZTE į teismą už intelektinės nuosavybės vagystę (gali būti, kad tapusi technologijų lydere ji labai rimtai žiūri į piratavimą ir yra apdairi it brakonierius, tapęs miškų urėdu).
Pati „Huawei“ irgi iš dalies kalta dėl savo nelaimių. Vienos Vakarų įmonės, konsultuojančios vadybos klausimais, Kinijos padalinio vadovas tvirtina, jog „Huawei“ nėra kontroliuojama LIA ir nusipelno, kad į ją būtų žiūrima kaip į privačiojo sektoriaus bendrovę, kokia ji ir yra. Bet valdydamas bendrovę R. Zhengfei slapukauja, tad kitiems sunku jaustis užtikrintai. Dėl spaudimo iš išorės bendrovė pavėluotai bando modernizuotis ir atsiverti, nusprendusi pasirodyti, kaip ji mano, gerai. Ji pasisamdė lobistų ir viešųjų ryšių konsultantų, taip pat svarbiose šalyse suformavo gerą atlygį gaunančias konsultantų grupes iš didžiųjų ir gerųjų. Ji netgi skelbia kažką panašaus į metinę ataskaitą.
R. Zhengfei buvo priverstas sutikti, kad generalinio direktoriaus postą su juo dalytųsi trys kolegos.
Tai dar neatsipirko. Tarkime, bendrovė kalba apie valdymo reformas, bet tebėra iki pat pašaknų neįžvelgiama. Iškalbinga tai, kaip ji sprendžia vadovo įpėdinio klausimą. Kalbama, jog R. Zhengfei norėjo vadžias perduoti sūnui, bet balandį buvo priverstas sutikti, kad generalinio direktoriaus darbą rotacijos principu su juo turi dalytis trys kolegos. Vienos didelės Vakarų bendrovės valdybos pirmininkas, gerai pažįstantis „Huawei“, šmaikštauja: „Primena Komunistų partijos vykdomą dažną vadovų rotaciją valstybiniuose sektoriuose“. Kongreso komitetas paprašė bendrovę paaiškinti, kokie ryšiai ją sieja su Kinijos komunistų partija, įskaitant vidinio „partinio komiteto“ vaidmenį. Claude’as Barfieldas iš konservatyvios idėjų kalvės „American Enterprise Institute“ tvirtina, kad norėdama įgyti JAV pasitikėjimą „Huawei“ turi paleisti akcijas į kurią nors JAV vertybinių popierių biržą ir laikytis tarptautinių valstybės pagalbos ir prekybos gairių.
Žengusi atvirumo link „Huawei“ geriau būtų pasirengusi rengti naujas tarptautines aprūpinimo telekomunikacijų tinklo aparatine ir programine įranga taisykles ir gaires, kurių verkiant reikia, kaip mano ne vienas iš šio sektoriaus. Pernai paskelbtame darbe du „Microsoft“ vadovai, Scottas Charney ir Ericas Werneris, paragino vyriausybes ir įmones sukurti daug geresnius tiekimo grandinių standartus siekiant mažinti įvairių rūšių riziką, įskaitant saugumo.
S. Charney pripažįsta, kad vyriausybėms nebus lengva pasitikėti tuo, ką suprojektavo ir įdiegė bendrovės iš, kaip manoma, priešiškų šalių. Bet automatinio nacionalizmo pasekmės gali būti liūdnos. Uždraudžiant produktus ir tokius sprendimus grindžiant vien tuo, iš kokios šalies kilusi įmonė, tai „galėtų sugriauti pasaulinę prekybą, o IT pasaulį suskaldyti į priešiškas frakcijas“, – teigia jis.
Saugumo inžinerijos profesorius iš Kembridžo universiteto, Rossas Andersonas, pažymi, kad uždraudus Kinijos bendrovių įrangą atsirastų netikras saugumo jausmas, nes kiniškų komponentų yra ir kitų įmonių įrangoje. Bryanas Wangas iš konsultacijas teikiančios „Forrester“ pastebi, kad „Alcatel-Lucent“ beveik visą produktų asortimentą gamina Kinijoje, išskyrus kelis aukščiausios klasės maršruto parinktuvus, o „Nokia Siemens Networks“ ten gamina mobiliojo ryšio bazines stotis ir komutacines stotis.
Išsklaidyti įtampą galėtų padėti didesnis tarptautinis bendradarbiavimas kitoje srityje. Viena priežasčių, kodėl „Huawei“ ir kitos kinų bendrovės sulaukia tokio atidaus žvilgsnio, yra tyrimai, kurie vienas po kito rodo, kad aibė kibernetinių išpuolių prieš Vakarų įmones ir valdžios įstaigas rengiami iš Kinijos. Jeigu Kinijos vyriausybė įsipareigotų nustatyti kaltininkus ir skeptikus pritrenktų realiai nutraukdama įsilaužėlių organizacijų veiklą, JAV požiūris į tokias bendroves kaip „Huawei“ galbūt pagerėtų.
Kinijos interesams tai gali pasitarnauti ir kitomis prasmėmis. Skaitmeniniai Trojos arkliai kinus baugina taip pat kaip amerikiečius. Neseniai vykusiame susitikime, kurį surengė JAV idėjų kalvė CSIS ir Kinijos šiuolaikinių tarptautinių santykių institutai (įtakingas CSIS analogas iš Kinijos pusės), buvo pareikšta: „Abi [šalys] įsitikinusios, kad pasinaudodama tiekimo grandine kita į tinklus ir infrastruktūras bandys prikišti pažeidžiamų spragų.“
„Pelkę reikia nusausinti“, – sako R. Andersonas. Jeigu Kinija nori, kad „Huawei“ išties taptų pasaulinė ji turi rodyti pavyzdį ir bandyti apsišvarinti. JAV tai būtų paskata priimti „Huawei“, o priežasčių ją juodinti neliktų.
