Laurie Anderson – viena garsiausių gyvų pasaulio menininkių. Tai turbūt popsas arba kaip nors skandalingai šokiruoja, pasakytų patyręs etikečių klijavimo ekspertas. Deja, ne – per savo ilgą ir nesibaigiančią karjerą Laurie sugebėjo užburti žmones savo novatorišku, stilingu ir pripažintu menu. Tuomet žmonės ne iš meno pasaulio turbūt jos nesupranta? Ir vėl pro šalį – jos singlai ir albumai pasiekė populiarumo viršūnes, o šiuolaikinės muzikos teorijoje ji apibūdinama kaip viena žinomiausių XX a. kompozitorių. Aha, tai ji muzikantė? Vėlgi, ne – vadinti Laurie muzikante būtų taip pat tikslu, kaip Mikalojų Konstantiną Čiurlionį pakrikštyti vien fotografu. Laurie savo kūryboje išplėtė dailės, literatūros, muzikos ir kitas scenos meno sritis iki ribų, ties kuriomis teoretikams teko desperatiškai kurti naujus žanrų pavadinimus. Žodžiu, nesuprasi, kas ji tokia? Anaiptol – užtenka suteikti jai šansą ir iškart pasidarys aišku, su kuo turi reikalų. Laurie – įvairiapusiškai talentingas žmogus, prie kurio etiketės paprasčiausiai nelimpa, kad ir kaip karštligiškai bandytum jas klijuoti.
Laurie šou prasidėjo Kalifornijoje, nuo dainavimo studijų aukštesniojoje menų mokykloje. Vėliau ji baigė dailės istorijos bakalauro ir skulptūros magistro studijas Kolumbijos universitete.
Nuo pat pradžių Laurie nenustygdama šokinėjo nuo vienos meninės veiklos prie kitos, kartais sujungdama kelias, kartais – daugiau nei kelias, kartais – išrasdama kelias. Ankstyvaisiais savo kūrybos metais ji sukūrė simfoniją automobilių garso signalams (atliktą 1969 m.), nupaišė intelektualų komiksą ne vaikams, tapusį garsiu, o vaikams iliustravo knygas. Taip pat dirbo meno apžvalgininke gerbiamuose leidiniuose ir surengė pasirodymą, per kurį grojo violončele čiuožinėdama ant pačiūžų, kurių ašmenys buvo užšaldyti ledo luituose. Performansas baigėsi, kai ištirpo ledas. Beje, Laurie yra atsakinga už penkių instrumentų išradimą ir už kelių naujų kompozicijos technikų išvystymą.
Iki 1981-ųjų, kai viešumon išlindo Laurie išgarsinęs singlas „O Superman“, ji jau spėjo į savo kolegų sąrašą įsirašyti tokias meno dievybes kaip Philipą Glassą, Johną Cage’ą, Alleną Ginsbergą ir kontroversiškąjį Andy Kauffmaną. Vėliau į šį sąrašą buvo įtraukti Brianas Eno, Bobby McFerrinas, Ryuichi Sakamoto, Frenkas Zappa, Dave’as Stewartas ir ilgametis jos bendražygis Lou Reedas.
Laurie į pasaulį išleido septynis muzikos albumus, vieną poezijos su muzikiniu fonu (spoken word stiliaus) rinkinį, vienuolika singlų, keturis filmus, nemažai koncertų ir performansų vaizdo klipų, bendradarbiavo su menininkais daugiau nei dvidešimtyje didelių projektų.
Kalbant apie pastovesnius dalykus, didelė jos kūrybos dalis paremta tekstais ir savitu jų pateikimu. Laurie mano, jog žodžiai muzikoje turi visai kitą prasmę – pakilę nuo popieriaus ir nuskambėję muzikos ar kito scenos meno kontekste jie pasikeičia. Tuomet pasidaro svarbu ne tai, kas sakoma, o kaip tai sakoma. Po šios minties kūrėja visuomet prideda: „Kada nors galbūt išaugsiu iš tokio mąstymo, tačiau dabar, šiuo momentu, tuo tvirtai tikiu.“
Galbūt ir yra viena sąvoka, kurią galėtume drąsiau gretinti su Laurie vardu. Tai – artrokas – meninis rokas. Bet ši etiketė vis vien sunkiai liptų prie menininkės, nes Laurie artroku naudojosi visai kitaip nei kiti šio stiliaus atstovai – „Pink Floyd“, Davidas Bowie, Kate Bush ar „Electric Light Orchestra“. Žinoma, jos muzikoje galima išgirsti ir roko motyvų, tačiau liežuvis neapsiverstų ant scenos vykstantį unikalų ir keistą meno spektaklį vadinti roku.
Laurie Anderson koncertas,
Lietuvos nacionalinis dramos teatras (Gedimino pr. 4, Vilnius), rugsėjo 11 d.
