Jei ne emigracija, dalis Lietuvos mokslininkų greičiausiai nebūtų pasiekę tokių aukštumų. Jei ne emigracija, nebūtų S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą, sutelkusio Lietuvą
Pakilti aukščiausiai – beveik tiesiogine prasme – bandė Algirdas Antanas Avižienis ir Arvydas Kliorė, kurių karjeros kelias suko per JAV kosmoso agentūrą NASA (A. Kliorė iki šiol čia dirba vyresniuoju tyrėju).
A. A. Avižienio nuopelnus galima padalyti į dalis. Pirmoji – nuopelnai Jungtinėms Valstijoms, kuriose gyveno apie 40 metų, bei NASA, kurioje ilgą laiką dirbo. Lietuvių mokslininko dėka pasaulį išvydo save gebantis pasitaisyti kompiuteris. STAR (Self Testing And Repairing – save tikrinantis ir taisantis) kompiuterio principą A. A. Avižienis pradėjo kurti XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje. 1962 m. projektui pritarė NASA.
A. A. Avižienio nuopelnas – rečiau gendantys kompiuteriai.
Sukurti stabiliai veikiantį kompiuterį buvo būtina tolimoms kosmoso kelionėms. Mat paleidus erdvėlaivį be astronautų ir sugedus jo kompiuteriams darbas nueitų perniek. Tuo tarpu galimas rezervinių sistemų skaičius buvo apribotas, nes visoms joms veikti būtų reikėję pernelyg daug energijos. A. A. Avižienis pasiūlė sistemą, kurioje rezervinės dalys neveikia (taigi ir nevartoja energijos) tol, kol gerai veikia pagrindiniai komponentai. Kuriam nors jų sugedus, įsijungia rezervinis, o pagrindinis išjungiamas. Atskiri segmentai tikrinami, ar gedimas yra laikinas, ar nuolatinis. Antruoju atveju dalis pakeičiama rezervine.
Nuo STAR sistemos prasidėjo A. A. Avižienio gedimams atsparių kompiuterių tyrinėjimai, už kuriuos jis ne kartą buvo apdovanotas. 1972 m. Kalifornijos universitetas suteikė lietuviui profesoriaus vardą ir pavedė jam įsteigti Patikimų sistemų laboratoriją, kuriai jis vadovavo iki 1990 m.
1980 m. A. A. Avižienis apdovanotas NASA išskirtinės tarnybos medaliu už „Išskirtinius pasiekimus ir ženklią lyderystę atsparių gedimams skaičiavimų kryptyje“. Už indėlį į atsparių gedimams kompiuterių architektūrą ir kompiuterinę aritmetiką Skaičiavimo įrenginių asociacija ir IEEE Kompiuterių draugija A. A. Avižieniui skyrė Eckerto-Mauchly apdovanojimą. Tai prestižiškiausias įvertinimas kompiuterinės architektūros srityje.
Antroji A. A. Avižienio nuopelnų dalis tiesiogiai susijusi su Lietuva, bet gerokai mažiau su informacinėmis technologijomis. A. A. Avižienis 1990 m. tapo pirmuoju atkurto Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi. Didžiąją savo mokslinės karjeros dalį praleidęs užsienyje, A. A. Avižienis vakarietiškus švietimo standartus atvežė ir į neseniai atkurtą universitetą.
Istorinis skrydis
Kiti du lietuviai, kilę į aukštumas tiesiogine prasme – Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Nors abi šias pavardes įprasta minėti kartu, o didžiausias nuopelnas – skrydis per Atlantą, S. Darius spėjo pasireikšti ir kitose srityse, ypač sporte. Jis išleido knygų apie krepšinį ir beisbolą. Prisidėjo klojant daugelio sporto šakų pagrindus, buvo Lietuvos futbolo rinktinės vartininkas.
Nors S. Dariaus ir S. Girėno skrydis baigėsi tragiškai, jie įveikė Atlantą ir tapo vienais didžiausią įtaką tarpukaryje padariusių išeivių. Tragedija sutelkė tautą, o 1933 m. tai buvo ypač svarbu – valstybę vos prieš 15 metų atkūrusiai tautai reikėjo didvyrių, kuriais galėtų didžiuotis.
Pasaulyje žinomas iki šiol.
Tais pačiais 1933-iaisiais sužibėjo kitas lietuvis – Vytautas Andrius Graičiūnas. Lietuvos vadybos mokslo pradininkas ir vienas žymiausių to meto vadybos specialistų pasaulyje paskelbė straipsnį „Organizacijos vidiniai ryšiai“. Jame pirmasis pasaulyje matematiškai įrodė optimalų vadovo pavaldinių skaičių. Tiesa, V. A. Graičiūnas didesne įžymybe tapo užsienyje – nors per visą gyvenimą paskelbė tik vieną teorinį darbą, jis buvo ir tebėra gausiai cituojamas kituose moksliniuose darbuose.
Gimęs JAV, V. A. Graičiūnas 1927 m. atvyko į Lietuvą, vėliau buvo išvykęs ir vėl sugrįžo. Liko Lietuvoje ir po Antrojo pasaulinio karo – tai galima vadinti jo didžiausia klaida. 1951 m. pavasarį buvo areštuotas, apkaltintas šnipinėjimu JAV, ryšiais su JAV žvalgyba bei antisovietine propaganda ir nuteistas dešimčiai metų kalėti lageryje. 1952 m. sausio 9 d. V. A. Graičiūnas žuvo Sibire. Reabilituotas buvo tik 1988 m. rugpjūčio 15 d. Tokio lygio specialistą būtų priėmusi bet kuri Vakarų šalis, jei tik pats V. A. Graičiūnas to būtų norėjęs. Ir tai būtų išgelbėję jo gyvybę.
