J. Mačiūno sumanytas „Fluxus“ judėjimas – pasaulio dailės istorijos vadovėliuose
Jurgis Mačiūnas (George Maciunas, 1931–1978) – lietuvių menininkas, žinomumu pasaulyje prilygstantis Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui ar net jį pranokstantis. J. Mačiūno (žr. nuotr.) kūryba yra peržengusi lokalias lietuvių dailės istorijos ribas. Jo meno samprata jau formavosi ne veikiama lietuvių dailės tradicijų, o JAV meno raidos konteksto. M. K. Čiurlionis tik dabar meno istorikų pastangomis yra „įaudžiamas“ į to meto europinės dailės kontekstą, o J. Mačiūnas XX a. septintojo dešimtmečio avangardo judėjime buvo iš karto.
Šio judėjimo dalyvių ir jam prijaučiančiųjų pavardžių voratinklis suregztas iš Andy Warholo, Johno Lennono, Ringo Starro, Yoko Ono, Johno Cage’o, Namo June’o Paiko. „Fluxiškos“ šio voratinklio gijos nuo J. Mačiūno veda ir kitų dviejų lietuvių link – avangardinio kino kūrėjo Jono Meko ir muziko, politiko Vytauto Landsbergio.
J. Mačiūnas gimė Kaune, tėvas buvo inžinierius, motina – balerina. Mokyklą lankė kartu su V. Landsbergiu, su kuriuo nenutraukė ryšių ir vėliau, kai vienas jau gyveno JAV, o kitas – sovietų okupuotoje Lietuvoje. Ir nors jie niekada nebesusitiko, Jurgio laiškai ir keisti siuntinėliai darė nemažą įtaką V. Landsbergiui ir jo bendraminčiams. „Jis švietė mane labai šviežiomis idėjomis apie labai naują „ne meną“ ir minimalią, atsitiktinę arba „antimuziką“, – yra pasakojęs V. Landsbergis. V. Mačiūno laiškų įkvėptas jis 1966 m. (!) tuomečiame Pedagoginiame institute surengė „Fluxus“ vakarėlį.
Menotyrininkė Laima Laučkaitė knygoje „Išeivijos dailė“ pastebi: „Kitaip nei dauguma lietuvių menininkų, J. Mačiūnas jau buvo miesto vaikas, be tradicinės nostalgijos kaimui ir gamtai. Jo vaikystė prabėgo jau gana modernizuotame XX a. ketvirtojo dešimtmečio Kaune, konstruktyvistinės architektūros name, Parodos g. 1.“
1944 m. Mačiūnų šeima pasitraukė į Vakarus. Persikėlęs į JAV J. Mačiūnas studijavo architektūrą, meno istoriją, grafiką, Europos ir Sibiro tautų meną. Niujorke 1960 m. jis susižavėjo amerikiečių kompozitoriumi J. Cage’u, kuris savo kompozicijoms naudojo aplinkos „ne meninę“ realybę ir teigė, kad visiems meno kūriniams kaip medžiagą galima naudoti jau pagamintus daiktus, vadinamuosius ready-made.
Tai buvo lemtingas susižavėjimas. Lankydamas J. Cage’o pasekėjo Richardo Maxfieldo elektroninės muzikos klasę J. Mačiūnas susipažino su būsimaisiais „Fluxus“ nariais – La Monte Youngu, Bobu Morrisu, Jacksonu Mac Low, Henry’u Flyntu. Jie lenktyniavo tarpusavyje lavindami fantaziją, pradėjo viešai rodytis Y. Ono ir AG galerijose. Pastaroji, J. Mačiūno įkurta kartu su Almiu Šalčiu, tapo naujojo meno scena – čia užgimė ir „Fluxus“ judėjimas, kurio pavadinimas perimtas iš taip ir nepasirodžiusio lietuvių išeivių avangardinės kultūros žurnalo.
Ar „Fluxus“ yra menas?
Reikia pripažinti, kad tuo metu Manhatano ore tiesiog tvyrojo meninio avangardo dvasia. XX a. antrojoje pusėje čia susibūrė įvairių rasių ir tautų talentai.
Kas yra „Fluxus“? Man pačiai labiausiai patinka V. Landsbergio paaiškinimas, pateiktas konferencijoje „Fluxus East“ Berlyne: „Jurgis buvo kairysis, domėjęsis ankstyvojo Vladimiro Majakovskio „Kairiuoju frontu“ ir turėjęs tam tikrų su Sovietų Sąjunga susijusių iliuzijų. Jis atsiuntė man paaiškinimą, kad „Fluxus“ yra socialinis ir galbūt labiausiai socialistinis menas. Tai jis grindė teiginiu, kad „Fluxus“ yra skirtas visiems. Jis rašė, kad niekam nereikia mokytis ar mokyti „Fluxus“ – eikite ir darykite!“ „Fluxininkų“ žaidimai (pvz., pianino klavišų prikalimas ar šuns įkišimas vidun skambinant Fredericą Chopiną; gyvulių ir paukščių išmatų kolekcija) sukeldavo skandalų. Pats J. Mačiūnas į klausimą, ar „Fluxus“ yra menas, atsakė: „Ne. Manau, kad tai geri, išradingi pokštai. Ir nėra priežasties, dėl kurios kai kurie žmonės, jei nori, negalėtų laikyti tų pokštų menu.“
