Lietuvos valstybės kūrimo ir įtvirtinimo istorija XX a. neįsivaizduojama be lietuvių emigrantų indėlio
Tiek atkūrus valstybę 1918 m., tiek ir po 1990 m. į Lietuvą grįžo nemažas būrys lietuvių, tikėjusių, kad privalo padėti kurtis valstybei. Parsivežę ne tik asmeninę patirtį, bet ir kompetenciją, subrandintą emigrantų bendruomenėse, jie darė didžiulę įtaką Lietuvos politikai ir visai valstybės raidai.
„Emigrantų įtaka politinei raidai tiek tarpukario Lietuvai, tiek po sovietinės okupacijos buvo panaši – tai lėmė ir dvi didelės migracijos bangos, tiek XIX a. pabaigos, tiek „dipukų“ Antrojo pasaulinio karo metais, nes po jų migracijoje formavosi didelės intelektualų bendruomenės“, – teigia istorikas Vilius Ivanauskas.
Bene didžiausią įtaką iš emigrantų Lietuvai padarė „Tautos patriarchu“ vadinamas Jonas Basanavičius (žr. nuotr.). Nors ir praleidęs už Lietuvos ribų 30 metų (1873 m. įstojo į Maskvos universitetą, nuo 1880 m. gyveno ir dirbo Bulgarijoje, Čekijoje, Austrijoje ir į Lietuvą grįžo tik 1904 m.), J. Basanavičius buvo vienas aktyviausių Lietuvos politikos veikėjų.
Galbūt mažiau žinomas faktas tas, kad politinę veiklą J. Basanavičius pradėjo Bulgarijoje – 1899 m. jis tapo Bulgarijos demokratų partijos nariu. Būtent J. Basanavičiaus demokratinės pažiūros buvo lemiamos formuojant ir kviečiant prie Lietuvos valstybės kūrimo prisijungti ne tik kilminguosius, bet ir kitų sluoksnių lietuvius. Negana to – J. Basanavičius sukūrė ir modernios Lietuvos tautos sampratą, teigdamas, kad Lietuvos tautai priklauso ne tik etniniai lietuviai, bet ir šalyje gyvenantys kitataučiai.
J. Basanavičiaus autoritetas nuo pat 1905 m., kai ėmė vadovauti Vilniaus Didžiojo Seimo organizaciniam komitetui, buvo neginčijamas ir tikriausiai tik dėl „Tautos patriarcho“ pastangų įvairios skirtingų ideologijų lietuvių intelektualų grupės nesusipešė ir neišsiskirstė kas sau dar prieš 1918 m. vasario 16 d., kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. J. Basanavičiaus parašas po Nepriklausomybės aktu buvo pirmasis, simboliškai atspindintis jo indėlį vienijant ir atkuriant Lietuvą.
V. Adamkus buvo ryškus ir užsienyje.
V. Adamkaus era
Po 1990 m. sugrįžo mažoji emigrantų dalis. Tačiau kai kurie jų tapo Lietuvos politikos simboliais. Ryškiausias jų – Valdas Adamkus. Jau 1993 m. V. Adamkus visa galva įsitraukė į Lietuvos politikos verpetą – tapo kito žymaus emigranto Stasio Lozoraičio, kandidato į prezidentus, rinkimų kampanijos vadovu. 1993 m. S. Lozoraitis, vadintas „Vilties prezidentu“, pralaimėjo rinkimus Algirdui Brazauskui.
Po pirmosios politinės nesėkmės galėjo atsitikti taip, kad V. Adamkus būtų nuleidęs rankas ir nebegrįžęs į Lietuvą – iš pradžių jis nedegė dideliu troškimu visam laikui persikelti į tėvynę ir pasinerti į aktyvią politinę veiklą.
Galima nesunkiai numanyti, kaip būtų pakrypusi politinė istorija, jei V. Adamkus nebūtų kandidatavęs 1997 m. Į antrąjį rinkimų turą būtų patekę Artūras Paulauskas ir Vytautas Landsbergis, kuris būtų smarkiai pralaimėjęs tuo metu kylančiai politikos žvaigždei. Greičiausiai po to būtų įsisukusi vis smarkesnė populistų triumfo karuselė – R. Paksas, K. Prunskienė. Nė vienas jų negalėjo suteikti bent dalies to Lietuvos politinę sistemą stabilizuojančio vaidmens, kurį atliko V. Adamkus.
V. Adamkaus epochoje ne tik formavosi Lietuvos politinės sistemos principai ir nusistovėjo prezidentinės galios ir veiklos tradicijos. Būtent V. Adamkus pirmosios kadencijos metu aktyviai dalyvavo formuojant valdančiąsias koalicijas (prisiminkime centro-dešiniųjų sąjungą ir jos subyrėjimą 2001 m.) ir brėžė užsienio politikos kryptis. Prezidento autoritetas buvo pripažintas ne tik Lietuvoje, bet ir Europos mastu. Vienas svarbiausių V. Adamkaus užsienio politikos įvykių – 2004 m. tarpininkavimas per Ukrainos Oranžinę revoliuciją. 2003 m. V. Adamkui buvo suteiktas UNESCO geros valios ambasadoriaus titulas, o 2007 m. jis paskelbtas „Metų europiečiu“.
