Šiandien euras neatrodo toks patrauklus. Jį įsivedusi Lietuva gautų ne tik naudos, bet patirtų ir sąnaudų. Vis dėlto siūlymas palaukti geresnių laikų būtų blogiausias politikų sprendimas
Kai Lietuva 2004 m. prisijungė prie ES, po kelerių metų litą turėjo pakeisti bendra Sąjungos valiuta – euras. Tačiau 2007 m. euro nepavyko įsivesti dėl infliacijos rodiklio neatitikimo, 2008 m. prasidėjus ekonomikos krizei nemenkų sunkumų kilo dėl staiga išaugusio biudžeto deficito. Šių metų pradžioje Vyriausybės patvirtintoje Konvergencijos programoje numatyta, kad viešieji finansai bus subalansuoti iki 2015 m., o biudžeto deficitas jau kitais metais neturėtų viršyti 2 proc. BVP ir tenkinti eurui įsivesti reikalingą Mastrichto kriterijų.
Bet aplinkybės, palyginti su Lietuvos stojimo į ES laikotarpiu, yra smarkiai pasikeitusios. Lietuva monetarinės politikos tvarumo testą išlaikė ir, nepaisant nemažo ekonominio bei politinio spaudimo, 2009 m. nepakeitė lito kurso euro atžvilgiu, vietoje to buvo pasirinktas vadinamosios „vidinės devalvacijos“ būdas apribojus valstybės išlaidas ir paskatinus darbo jėgos pigimą.
Nuo praėjusių metų vasaros pasaulio finansų rinkos testuoja euro zoną ir patį eurą. Šiuo metu, palyginti su 2011 m. pabaiga, dėl euro ateities aiškumo yra kiek daugiau – bent jau euro zonos politikai nenuilsdami tvirtina, kad jis privalo išlikti.
Bet daugelis kitų klausimų, susijusių su euro zonos trūkumais, pavyzdžiui, dėl bendrų obligacijų, gelbėjimo mechanizmo veikimo ar fiskalinės drausmės laikymosi, lieka neatsakyti. Graikija, kuriai kelerius metus prognozuojamas pasitraukimas iš euro zonos ir neišvengiama valiutos devalvacija kaip būtina sąlyga ekonomikos konkurencingumui atkurti, vis dar yra bendroje pinigų sąjungoje. Jos finansuotojai vis suteikia papildomo laiko užsibrėžtiems fiskaliniams tikslams pasiekti.
Aišku, vieni ar dveji metai greičiausiai yra per trumpas laiko tarpas tokio masto problemoms išspręsti. Vis dėlto tai mažai rūpi finansų rinkoms ar reitingų agentūroms, kurios eurą ir kai kurias euro zonos nares maišo su žemėmis.
Nenuostabu, kad ir Lietuvos politikų lūpose pažadas kaip galima greičiau įsivesti eurą pastaruoju metu skamba vis rečiau. Premjeras Andrius Kubilius, 2008-ųjų pabaigoje ėmęsis mokesčių reformų, jų būtinumą grįsdavo siekiu subalansuoti biudžetą ir galop litą pakeisti euru. Pastaruoju metu apie tikslą nuo 2014 m. įsivesti eurą premjeras mini ne taip dažnai. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė taip pat kelis kartus yra pasakiusi, kad pats euro siekimo procesas yra naudingas, nes padeda subalansuoti viešuosius finansus, o jo įvedimo data – antraeilis dalykas. Aišku, tai, kad dabartinės Vyriausybės nariai siekį įsivesti eurą šiek tiek „primiršo“, galima suprasti – per šią kadenciją jo įsivesti nepavyks, todėl ir to per daug akcentuoti nebeverta. Euro perspektyvos priklausys nuo po šių metų pabaigoje įvyksiančių Seimo rinkimų suformuotos Vyriausybės požiūrio ir veiksmų. Nors ne visų partijų atstovai į eurą žvelgia vis dar pozityviai.
Skaičiavo privalumus ir trūkumus
Kaip savo ataskaitoje nurodo „Swedbank“ ekonomistai, ir Lietuva, ir Latvija kitų metų pradžioje greičiausiai tenkins Mastrichto kriterijus ir nuo 2014 m. galėtų pradėti išnaudoti visus narystės ekonominėje ir pinigų sąjungoje teikiamus pranašumus. Nepaisant visų dabartinių euro zonos negandų, Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims euro įsivedimas turi daugiau pliusų negu minusų.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis tikino, kad euro įvedimo nauda yra nesunkiai apskaičiuojama. Anot jo, litų keitimas į eurus (ir atvirkščiai) Lietuvos gyventojams ir įmonėms per metus kainuoja daugiau kaip 50 mln. litų. Lietuvos valstybės, įmonių ir gyventojų užsienio skola sudaro 85 mlrd. litų. Įsivedus eurą ir sumažėjusios šalies rizikos skolinimosi kaina galėtų sumažėti iki 0,5 proc. punkto, o dėl to per metus būtų sutaupoma 425 mln. litų. Įvertinus dar ir įmonių išlaidas valiutos kurso rizikos draudimui, per metus Lietuva galėtų sutaupyti apie pusę milijardo litų.
Kaip parodė Estijos patirtis, euras gali būti pakankamai patrauklus masalas užsienio investuotojams ir įmonėms, kurios nori perkelti savo verslą iš šalies su brangesne darbo jėga į pigesnę. Aišku, Estijai investuotojus privilioti padėjo ne vien euras, bet ir palanki verslo aplinka, pagal kurios įvertinimą ji lenkia Lietuvą. Kita vertus, faktas, kad šalis tokiu gana sudėtingu laikotarpiu atitiko kriterijus ir buvo priimta į euro zoną, parodo, kad jos politikai sugebėjo susitarti dėl bendro tikslo, jiems užteko valios eiti keliu, kuris vidutiniam rinkėjui galėjo atrodyti kaip ne itin patrauklus.
Tiesa, šiandien įstojimas į euro zoną yra ne tik nauda, bet ir tam tikros sąnaudos. Jau minėtiems estams, vos prisijungusiems prie bendros valiutos sąjungos, teko biudžete ieškoti papildomų kelių šimtų milijonų eurų, kurie buvo įnešti į bendrą Europos stabilumo fondą (ESFS), skirtą su problemomis susiduriančioms euro zonos narėms finansuoti.
N. Mačiulio teigimu, įmokos į šį fondą šiuo metu būtų didžiausias finansinis įsipareigojimas naujoms euro zonos narėms. Lietuva prie šio fondo turėtų prisidėti proporcingai savo ekonomikos dydžiui – 0,3 proc., arba 830 mln. litų. Ši suma būtų pervedama per penkerius metus, arba po 166 mln. litų per metus. Be to, įnašai į bendrąjį fondą nebūtų negrąžintina Lietuvos pašalpa kažkuriai kitai valstybei, o juos reikėtų vertinti kaip investicijas – to fondo lėšos būtų Lietuvos finansinis turtas, galintis uždirbti pajamų.
Su tuo, kad euras būtų finansiškai patrauklus Lietuvai, nelinkęs sutikti finansų analitikas Valdemaras Katkus, nors jis mano, kad pačios euro zonos idėją turėtume palaikyti. „Mano apytiksliais paskaičiavimais įmokos į pagalbos fondą euro zonos valstybėms viršytų euro teikiamą naudą, be to, niekas negali pasakyti, kiek jos išaugs ateityje, todėl finansiniu požiūriu euras šiuo metu nėra patrauklus“, – sakė analitikas.
Pasak V. Katkaus, euro kaip investicijų pritraukimo garanto vaidmuo yra pervertinamas, nes kur kas svarbesni veiksniai yra šalyje galiojantys įstatymai, mokestinė aplinka. Vis dėlto pagrindinė priežastis, kodėl, pasak jo, Lietuva turėtų palaikyti euro zonos tęstinumą, yra ekonominis ir politinis saugumas, mat žlugus eurui sunku pasakyti, kaip klostytųsi tolesnė ES integracija ir santykiai tarp šalių.
Investicijų valdymo įmonės „Dorve Forvalting“ portfelių valdytojas Rytis Simanaitis teigė, kad euras nebus savaime mažėjančios skolinimosi kainos garantas, o tvarkingi valstybės finansai ir aiški fiskalinė politika išlieka pagrindinėmis patikimo skolininko ypatybėmis. Be to, kaip rodo kitų šalių pavyzdžiai, įstojimas į euro zoną nepasiruošus ir tikintis vien naudos po tam tikro laiko gali turėti skaudžių pasekmių. „Dabartinės Graikijos problemos iš dalies gali būti paaiškinamos tuo, kad šalis buvo per anksti priimta į euro zoną, kai nebuvo pasiekusi pakankamo konkurencingumo ir lankstumo, palyginti su kitomis euro zonos narėmis, o įsivedusi eurą nesugebėjo pasivyti kitų šalių“, – apie konkretų pavyzdį kalbėjo R. Simanaitis.
Verta pastebėti ir tai, kad euras šiuo metu nėra joks skiriamasis šalies patikimumo požymis – bent penkios Europos ekonominei erdvei priklausančios šalys, neturinčios euro, šiandien turi vienus aukščiausių skolinimosi reitingų. Palyginimui, Pietų Europos šalys, eurą naudojančios nuo pat pradžių, turi mažus ar net spekuliacinius reitingus, o daugelio euro zonos narių reitingų perspektyva yra neigiama.
Žvelgiant į tolesnę ateitį, euro zonoje greičiausiai įsigalios griežtesnė fiskalinė tvarka ir numatytos baudos už jos nesilaikymą. Tai, „Danske“ banko vyresniosios analitikės Baltijos šalims Violetos Klyvienės manymu, Lietuvai, o tiksliau – politikams, gali sudaryti sunkumų, nes šalies biudžetas dar niekada nebuvo perteklinis. Tačiau daugeliui mokesčių mokėtojų dėl to tik turėtų palengvėti, nes tokiu atveju nepagrįstai išlaidauti ir skolintis į ateitį politikams neleis tarptautiniai saugikliai.
Trūksta aiškios vizijos
Lietuva, priešingai nei Latvija, vis dar nėra išreiškusi oficialaus nacionalinio tikslo – prisijungti prie euro zonos 2014 m. Lietuviai, skirtingai negu kitų šalių gyventojai, į euro įvedimą šiuo metu linkę žvelgti atsargiau. Remiantis pastaruoju Eurobarometro tyrimu, Lietuvoje net 60 proc. gyventojų mano, kad yra nepakankamai informuoti apie eurą, blogesnė situacija yra tik Rumunijoje. Be to, tik 37 proc. gyventojų – gerokai mažiau negu kaimyninėse šalyse – mano, kad euro įvedimo pasekmės šalies ekonomikai būtų teigiamos. EK atlikto tyrimo duomenimis, euro įvedimui šalyje šiuo metu pritaria 44 proc. gyventojų.
Kaip klostysis euro įvedimo Lietuvoje scenarijus, priklausys nuo naujos Vyriausybės prioritetų. N. Mačiulis prognozavo, kad aplinkybės eurui įsivesti bus palankios ir Lietuva reikiamus kriterijus atitiks. Tačiau, anot jo, tikėtina, kad Lietuva taip ir nepareikš oficialaus tikslo įsivesti eurą. Kitos galimybės šaliai gali tekti laukti iki kito dešimtmečio pradžios, nes ateityje sunkumų vėl gali kelti infliacijos kriterijus.
V. Klyvienė taip pat nesiryžo prognozuoti, koks sprendimas dėl euro gali būti priimtas ir apskritai jis bus priimtas šių metų pabaigoje ar kitų metų pradžioje. Anot jos, žvilgtelėjus į daugelio partijų rinkimines programas, jokių užuominų apie tikslą įsivesti eurą nėra, be to, įgyvendinus partijų žadamus sumanymus, Mastrichto kriterijų įvykdyti tikrai nepavyktų. Bet, kaip teigė pašnekovė, priešrinkiminė agitacija yra viena, o porinkiminė realybė – visai kas kita, todėl išankstinių išvadų vien pagal tai daryti nederėtų.
Vis dėlto politinio sutarimo ir aiškesnės strategijos nebuvimas euro atžvilgiu, anot jos, verčia sunerimti. „Siekiant neatrodyti beviltiškai, aišku, galima teisintis, kad laukiame aiškesnių perspektyvų euro zonoje. Sunku prognozuoti, kada tos perspektyvos pagerės, be to, visą laiką bus galima sakyti, kad jos pagerėjo nepakankamai. Blogiausia, kad šiuo metu neturime numatę strategijos, kokiomis priemonėmis sieksime tų kriterijų. Balansuoti biudžetą ir gyventi beveik atitinkant Mastrichto kriterijus galima amžinai, bet galutinio tikslo taip ir nepasiekti“, – kalbėjo pašnekovė.
Kaip dar praėjusį rudenį vykusiame IQ forume kalbėjo „Swedbank Markets“ vadovas Tomas Andrejauskas, abejonė dėl euro įvedimo Lietuvoje negali būti keliama, nes priešingu atveju iškyla klausimas dėl lito susiejimo su euru ar net Lietuvos narystės pačioje ES. Euras, anot jo, yra gilesnės integracijos į Vakarų Europą atributas. Vis dėlto finansų analitikas V. Katkus argumentavo, kad reikia atsižvelgti į šiandienę patirtį ir faktą, kad situacija ir pačios stojimo į euro zoną sąlygos per pastaruosius ketverius metus gerokai pasikeitė, todėl šiandien vėl derėtų gerai pasverti argumentus „už“ ir „prieš“.
Blogiausias sprendimas būtų nedaryti jokio sprendimo ir manyti, kad euras ateis savaime, kai tam susiklostys tinkamos išorinės ir vidinės aplinkybės. Jeigu Lietuva nori būti euro zonos nare su visais jos pranašumais, trūkumais ir ateities netikėtumais, tai tą turėtų daryti kaip galima greičiau. Jeigu nusprendžiame, kad galime išsiversti ir be euro, tada reikėtų atsisakyti valiutų valdybos, t. y. susieto euro ir lito kurso bei patikėti aktyvesnį vaidmenį centriniam šalies bankui, kaip yra Danijoje, Lenkijoje ar Jungtinėje Karalystėje. Aktyvesnis centrinis bankas galėtų ne tik nustatyti valiutos kursą, palūkanas, bet ir skolinti pinigus biudžeto reikmėms taip sumažindamas šalies vyriausybės poreikį skolintis užsienio rinkose.
