Partija dažnam rinkėjui asocijuojasi su jos lyderiu, kuris rinkimuose yra ir pirmoje sąrašo vietoje. Ar tai yra vieno žmogaus partija, galima nuspręsti iš vadinamųjų „antrųjų numerių“ politinio svorio.
„Iš kai kurių partijų sąrašų aiškiai matyti, kad tai tik vieno žmogaus partija, o visi kiti – susibūrę aplink jį, sąrašai pildomi bet kuo gana atsitiktiniu principu“, – teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų dėstytojas Mažvydas Jastramskis.
Politologė Jūratė Novagrockienė priduria, kad politinės partijos dažnai mėgsta sąrašo viršuje įterpti populiarių žmonių, žvaigždžių, kad padidintų matomumą. „Kitas atvejis – po lyderių dažnai įrašomi partijai iš tiesų nusipelnę veikėjai, kurie seniai „gina partijos garbę“, – pastebi J. Novagrockinė. Kita vertus, jos manymu, rinkėjai žiūri ne tik į pirmą ar antrą numerį, bet bent jau į pirmuosius penkis ar net dešimt kandidatų, o sąrašuose esančių kandidatų reitingavimas rinkimuose leidžia koreguoti išrinktų Seimo narių sąrašą.
Politologas Alvydas Lukošaitis atkreipia dėmesį, kad partijų „atsarginių žaidėjų suolelis“ yra labai trumpas: „Mūsų politikoje įprasta, kad rinkėjai daugiausia dėmesio skiria partijos lyderiui. Tačiau politika ir rinkimai yra komandinis žaidimas, todėl partijos stengiasi, kad jų rinkimų komanda atrodytų patraukliai. Todėl ypač daug dėmesio skiria pirmam dešimtukui.“
Darbo partija. Vytautas Gapšys
Vienam jauniausių dabartinių Seimo narių – tik 30 metų. Tačiau šioje kadencijoje jis buvo Darbo partijos frakcijos seniūnas ir Seimo opozicijos lyderis (2010 ir 2011 m.). Jau dabar V. Gapšys yra Viktoro Uspaskicho „vietininkas“ Seime ir greičiausiai tokiu išliks po rinkimų.
V. Uspaskichas ne kartą yra pripažinęs, kad dirbti Lietuvoje paprastu Seimo nariu jam neįdomu, o įleisti jo į Vyriausybę greičiausiai nenorės nei prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei kiti koalicijos partneriai. Todėl V. Gapšys realiai yra tikrasis Darbo partijos rinkimų sąrašo lyderis ir jam derėtų būti pagrindiniu rinkimų kampanijos veidu. Partija net galėjo sutaupyti – nereikėtų samdyti „Photoshop“ retušuotojų, kad perpieštų dabartinį partijos vadovą rinkimų plakatuose.
Anot M. Jastramskio, V. Gapšys tikslingai iškeltas į aukštą vietą: „Darbo partija jau senokai bando orientuotis į jaunus žmones, ypač gyvenančius mažesniuose miestuose, gaunančius ne itin dideles pajamas. Todėl gana racionalus pasirinkimas aukštoje sąrašo vietoje turėti jaunimo atstovą.“
Vis dėlto V. Gapšys nėra pats geriausias V. Uspaskicho pakaitalas rinkimuose. Jis, kaip ir partijos vadovas, yra vienas iš kaltinamųjų garsiojoje Darbo partijos byloje dėl apgaulingos buhalterijos. Net įgudus vilkinti bylos nagrinėjimą dangstantis sveikatos problemomis, kada nors gali tekti atsakyti už buvusius nusižengimus. Tuomet partija gali būti tempiama į dugną. Šia prasme antruoju numeriu Darbo partijoje galėjo būti parinktas politikas, kuris nerizikuotų būti nuteistas už nusižengimus.
Liberalų sąjūdis. Algis Kašėta
Liberalų „antrasis numeris“ (po Eligijaus Masiulio) – kiek netikėtas, nustūmęs į trečią vietą švietimo ministrą Gintarą Steponavičių ir dar toliau – teisingumo ministrą Remigijų Šimašių. Dabartinis Liberalų frakcijos seniūnas partijos kolegų labiausiai buvo vertinamas už darbą Seime, taip pat buvo gana matomas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. A. Kašėta – ilgametis Seimo narys, renkamas nuo 1996 m. Vis dėlto Liberalų sąjūdis turi žinomesnių veidų, todėl šis „antrojo numerio“ pasirinkimas yra kiek rizikingas. Juolab kad A. Kašėta galėjo kai kuriems rinkėjams įstrigti ir kaip vienas iš tų parlamentarų, kurie turi nemalonumų dėl nekontroliuojamo pomėgio „skrieti su vėjeliu“. 2011 m. A. Kašėta atsisakė Seimo vicepirmininko pareigų, kai policija užfiksavo politiką gerokai viršijus greitį.
M. Jastramskio nuomone, Liberalų sąjūdis mažiausiai priklausomas nuo konkrečios asmenybės, bando remtis savo ideologine pozicija, todėl nėra taip svarbu, kokie konkretūs politikai yra sąrašo viršuje. „Be to, gali būti tam tikrų išskaičiavimų – tarkime, tikintis, kad matomesni politikai, ministrai gali laimėti ir vienmandatėse apygardose, todėl jų vieta sąrašuose nėra labai svarbu“, – svarsto M. Jastramskis.
Liberalcentristai. Raimundas Palaitis
Liberalcentristai greičiausiai nusprendė, kad jiems apskritai nėra ko prarasti. Tik taip galima vertinti, kad antruoju sąraše po partijos lyderio Algio Čapliko įrašytas vienas iš FNTT skandalo dalyvių, buvęs vidaus reikalų ministras R. Palaitis. Žemiau sąraše rikiuojasi Arūnas Valinskas ir liberalcentristams priklausantys dabartiniai ministrai. R. Palaitis tikrai buvo viena matomiausių figūrų 2012 m. pavasarį, tačiau tik dalis rinkėjų galėjo jį vertinti teigiamai. Galbūt liberalcentristai tikisi, kad jų partijai reikia tariamų herojų, net jei ir prieštaringai vertinamų.
LLRA. Irina Rozova
Rusų aljanso lyderė I. Rozova – visiškai nežinoma politikė daugumai rinkėjų. Ši kandidatūra – tiesiog formali susitarimo tarp Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) ir Rusų aljanso išraiška. LLRA, nusprendusi sudaryti rinkimų koaliciją su Rusų aljansu ir Lietuvos liaudies partija, turėjo pažadėti ir bent po vieną aukštą poziciją partneriams. Pirmoji vieta atiteko LLRA lyderiui Valdemarui Tomaševskiui.
Tačiau ši LLRA dėlionė tik patvirtina, kad rinkimų sąjunga bus išskirtinai prorusiška (prisiminkime ir Lietuvos liaudies partijos flirtą su Rusijos valdančiąją „Vienybės“ partija) ir pretenduos į Lietuvos tautinių mažumų atstovų balsus.
Socialdemokratai. Vilija Blinkevičiūtė
Socialdemokratai nusprendė, kad reikia pasimokyti iš savivaldybės rinkimų klaidų ir nevengti kviestis į pagalbą dabartinių Europos Parlamento narių. V. Blinkevičiūtė vis dar prisimenama kaip „visų Lietuvos pensininkų globėja“, kuriai vadovaujant Socialinių reikalų ir darbo ministerijai buvo sparčiai didinamos pensijos.
Šie nostalgiški prisiminimai, nors ir mažai ką bendro gali turėti su dabartine realybe, turėtų būti neblogas masalas socialiai pažeidžiamų rinkimų grupėms. Gali būti, kad po Algirdo Butkevičiaus įrašyta V. Blinkevičiūtė bus tik formali vilioklė – ji nekels savo kandidatūros vienmandatėje apygardoje ir greičiausi neskubės atsisakyti europarlamentarės mandato. Nebent socialdemokratai ją susigrąžintų jau po ministrų portfelių dalybų ir V. Blinkevičiūtė tikrai dar kartą taptų socialinių reikalų ir darbo ministre.
TS-LKD. Irena Degutienė
Šiuo atveju „antrasis numeris“ drąsiai galėjo tapti pirmuoju numeriu. Ir galbūt net geresniu nei Andrius Kubilius. Vis dėlto partijos vadovybė nusprendė, kad nereikia kelti sąmyšio partijos viduje ir palikti būtiną subordinaciją – partijos vadovas turi vesti ir partiją į rinkimus.
Vis dėlto I. Degutienei tai vis tiek bus nemažas šuolis aukštyn – prieš ketverius metus rinkimų sąraše ji buvo tik penkta, po rinkėjų reitingavimo tapo trečia. Šiemet greičiausiai ji pralenks A. Kubilių, ir tai gali būti rimtas argumentas vėliau renkant naują partijos pirmininką.
„Tvarka ir teisingumas“. Valentinas Mazuronis arba Vytautas Kamblevičius
Šioje partijoje nėra aišku, kas bus „numeris antras“, nes nežinia, kas bus „numeris pirmas“. Rolando Pakso galimybes likti partijos sąraše lems Konstitucinio Teismo sprendimas (plačiau apie R. Pakso kovų peripetijas skaitykite straipsnyje „Konstituciniai viražai“). Jei sprendimas bus nepalankus, pirmuoju numeriu sąraše, kaip ir prieš ketverius metus, taps V. Mazuronis. Tokiu atveju antruoju sąraše atsirastų V. Kamblevičius. Kaaas?
Tai turbūt būtų keisčiausias antrasis numeris partijos, kuri pretenduoja net į valdančiąją koaliciją, sąraše. Šiuo metu V. Kamblevičius yra Prienų savivaldybės tarybos narys, partijos pirmininko pirmasis pavaduotojas, realiai vadovaujantis partijos administracijai. Kokią naudą partijai gali duoti toks kandidatas – net sunku sugalvoti. Šio kandidato pozicija po rinkėjų reitingavimo greičiausiai nusiris žemyn per dešimtį pozicijų – taip jau atsitiko 2008 m., kai jis iš pradžių buvo 10-tas, o po reitingavimo liko 20-tas. Galbūt kaip tik dėl to partija nori atsidėkoti „darbiniam arkliukui“ ir pagaliau jį „prastumti“ į Seimą?
