Visą rugpjūtį Prancūzijoje buvo ardomos nelegalios iš Rumunijos ir Bulgarijos atvykusių romų stovyklos. Šios savaitės pradžios darbai dar paspartėjo. Romai buvo išvyti iš Normandijos miesto Evrio stovyklos dėl neva katastrofiškų sanitarinių sąlygų, nė nesulaukus kitą dieną turėjusio vykti teismo posėdžio dėl jų iškeldinimo.
Kita didelė stovyklavietė prie Liono, kurioje gyveno beveik pora šimtų asmenų, taip pat išardyta. Žiniasklaida vėl mirga policijos varomų, ryšuliais apsikrovusių ir mažamečiais vaikais ir net naujagimiais nešinų žmonių nuotraukomis. Arba ekskavatorių, kurie griauna paskubomis iš atliekų pastatytas lūšnas.
Romų teises ginančios asociacijos nuolat skundžiasi, jog policininkai jiems nė neleidžia susirinkti visų daiktų. „Jie turėjo viską palikti, net virtuvės įrankius. Iš ryto pravažiavo buldozeris ir viską sunaikino“, – apie romų iškeldinimą iš Evrio savaitraščiui „Le Nouvel Observateur“ pasakojo jų teises ginančios asociacijos QSEFRR pirmininkas Serge’as Guichardas. Jo nuomone, socialistų vyriausybė su romais kalba ir elgiasi nė kiek ne geriau nei valdžioje prieš tai buvę dešinieji.
N. Sarkozy kliuvo nuo Briuselio
Prieš porą metų dėl tokio paties stovyklų ardymo tuometis dešinysis prezidentas Nicolas Sarkozy ir jo vyriausybė sukėlė ne tik opozicijoje tuomet buvusių kairiųjų, humanitarinių organizacijų, žiniasklaidos, bet ir Briuselio kritikos cunamį dėl šių klajojančių europiečių teisių pažeidimo. Nors stovyklų ardymo ritmas ir metodai lygiai tokie patys, kaip vasarą prieš porą metų, iš Briuselio kritikos debesų šįkart nematyti ir net girdėti pagyrų. Kritikos strėlėmis beveik nesisvaido ir žiniasklaida, dažniausiai apsiribodama romų teises ginančių asociacijų protestų aprašymu arba komentarų išspausdinimu.
Kodėl dabartinio Prancūzijos prezidento socialisto Francois Hollande’o ir jo vyriausybės veiksmai romų atžvilgiu vertinami nepalyginamai švelniau, nei prieš porą metų iš esmės tą patį dariusio N. Sarkozy? „F.Hollande’as romų klausimą sprendžia geležine ranka, bet užmauta aksomine pirštine“, – antraštėje skelbė savaitraštis „L’Express“, iš dalies atsakydamas į šį klausimą.
Šalia botago socialistų vyriausybė iš stovyklaviečių su policijos pajėgomis iškeldinamiems romams nutarė skirti ir šiek tiek meduolių. Jau praėjusią savaitę, vos grįžusi iš atostogų, už būstą atsakinga „žaliųjų“ ministrė Cecile Dufflot pranešė, jog Prancūzija nedelsdama ruošiasi pakeisti romų įsidarbinimo sąlygas. Kaip ir kiti Rumunijos bei Bulgarijos piliečiai, kuriems vis dar taikomas pereinamasis laikotarpis ir visa darbo rinka nėra prieinama, romai Prancūzijoje galėjo įsidarbinti tik postuose, kuriuose nuolat trūksta darbuotojų (padavėjai, plovėjai restoranuose, namų ruošos pagalbininkai – iš viso 150 profesijų).
Romams leistinų darbų sąrašą vyriausybė nutarė praplėsti. Romų darbdaviai taip pat bus atleisti nuo specialaus už užsieniečio įdarbinimą taikomo mokesčio. Tačiau išeiviai iš Rumunijos ir Bulgarijos toliau privalės gauti daug pastangų reikalaujantį darbo leidimą. Kitų ES šalių piliečiams jis nereikalingas.
Vidaus reikalų ministras Manuelis Vallsas taip pat pažadėjo, jog visiems iškeldintiems romams bus surastas gyvenamasis plotas. Tačiau dešinieji, taip pat dalis romų teises ginančių asociacijų netruko pastebėti, jog praktiškai šis pažadas yra labai sunkiai, o gal ir išvis neįgyvendinamas, nors romams jau dabar siūlomas apgyvendinimas viešbučiuose.
Nepakankama pažanga
Prieš porą metų dėl stovyklų ardymo ir romų deportavimo į Rumuniją bei Bulgariją Paryžių į skutelius draskiusi Europos Komisija šįkart Prancūziją net pagyrė už pažadus palengvinti romų įsidarbinimą ir bendrą jų integraciją, bet paragino panaikinti visas romams dar taikomas kliūtis. Romų teises ginančios asociacijos vyriausybės pažadus sutiko gana prieštaringai. Jie įvertinti kaip pažanga, bet nepakankama. „RomEurope“ ir „France terre d’asile“ reikalauja, kad darbo leidimas taip pat būtų panaikintas ir su romais bendrai elgiamasi kaip su visais kitais ES piliečiais.
Vidaus reikalų ministras M. Vallsas pranešė, jog rugsėjo viduryje drauge su Europos reikalų ministru Bernardu Cazeneuve’u ruošiasi vykti į Rumuniją ir su šia šalimi „tartis“ dėl bendrų sprendimų paieškos. „Aš noriu suprasti, kodėl nesiimama galingų politinių veiksmų, kad šie žmonės būtų integruoti“, per radiją „Europe 1“ kalbėjo ministras. Kaip ir prieš porą metų, Paryžius taip pat ragina, kad romų klausimas būtų sprendžiamas bendromis visos ES pastangomis.
Kone daugiausia pylos už romų stovyklų ardymą vidaus reikalų ministras sulaukė ne iš dešiniųjų, o iš savų – kairiųjų. Tiesa, dalis komentatorių netruko pastebėti, jog dėl vargšų romų išvarymo iš stovyklaviečių dažniausiai baisisi tie kairiųjų pažiūrų teisuoliai, kurie jaukiai gyvena dailiuose didmiesčių kvartaluose, kai tuo tarpu stovyklaviečių kaimynystėje įsikūrę prancūzai kenčia nuo esą sunkiai nuneigiamo romų nusikalstamumo.
Vos grįžęs iš atostogų premjeras Jeanas Marcas Ayrault stojo ginti kairiųjų pliekiamo vidaus reikalų ministro. „Realijoms reikia žvelgti į akis. Lūšnų rajonai išsiplėtė ir tai nepriimtina, – sakė premjeras. Teisėsaugos sprendimus reikia vykdyti. Mano pareiga yra surasti aiškius, griežtus ir kartu žmogiškus sprendimus.“
Gyventojai palaiko iškeldinimą
Kaip sufleruoja visuomenės nuomonės apklausos, tai, jog kairieji imasi tvarkos ir botago – dešiniesiems tradiciškai priskiriamų įrankių – prancūzų netrikdo. IFOP instituto atlikta apklausa skelbia, jog net 80 proc. prancūzų palaiko nelegalių romų stovyklaviečių naikinimą. Preliminariais skaičiavimais, šalyje iš viso yra tik apie 15 tūkst. romų, bet išankstinė neigiama nuomonė ir net rasizmas jų atžvilgiu ypač gajus. Tuo galima puikiai įsitikinti skaitant neapykantos neretai kupinus prancūzų komentarų po rašiniais apie romus.
Jie kaltinami ne tik vagystėmis, plėšimais, bet ir tingumu, nešvara bei gebėjimu naudotis socialine Prancūzijos gerove. Prieš imigrantus nusiteikusieji nepasižymi fantazija – į romus svaidomi labai panašūs kaltinimai, kaip ir į kitus imigrantus. Tačiau įsižiebus naujai diskusijų bangai smarkiai smuko Socialistų partijai artimų prancūzų simpatijos prezidentui ir vyriausybei. Todėl F. Hollande’ui ir tenka geležinį kumštį slėpti po aksomo pirštine, o gana veidmainišką jo paties kritiką N. Sarkozy atžvilgiu dėl romų prieš porą metų – pamiršti.
