Naujasis cirkas – viena naujausių ir dinamiškiausiai besivystančių scenos meno rūšių. Ir nors išgirdus žodį „cirkas“ daugeliui vis dar iškyla didelės arenos su klounais ir drambliais įvaizdis, „Naujojo cirko savaitgalio“ organizatoriai viliasi padėti stabilius pamatus šiai šiuolaikinio meno krypčiai Lietuvoje, o su stereotipais kovoti nesiima.
„Skirtumus nuo tradicinio cirko vis tiek pakartojame kasmet“, – sako jau septintus metus „Menų spaustuvėje“ organizuojamo „Naujojo cirko savaitgalio“ viešųjų ryšių koordinatorė ir teatrologė Vlada Kalpokaitė. „Nėra taip lengva išmušti klišę, kuri yra labai stipri. Pirmosios asociacijos vis tiek bus susijusios su arena, liūtu, ruoniu ar dar kuo nors. O kad tai gali turėti kitokį turinį, pramogą – tai dar vis labai sunku suvokti“, – apie sunkią šiuolaikinio cirko kovą su stereotipais kalba V. Kalpokaitė.
Tačiau „Menų spaustuvės“ koordinatorę džiugina tai, jog kasmet ateina vis labiau „paaugusi“ publika. Jei procesas būtų nuolatinis, veiktų trupės, kurios vis pristatytų naujus spektaklius, pokytis, žinoma, būtų ryškesnis. „Reikia daugiau nuoseklumo, jog pagaliau „pramuštų“ ta mintis, kad reikia profesionalios mokyklos (kalbu ir apie kitus scenos menus), kad tai ne beprasmis užsiėmimas“, – teigia V. Kalpokaitė.
Reikėtų pabrėžti, jog Lietuva archajišku požiūriu į cirką nėra išskirtinė šalis. „Menų spaustuvės“ koordinatorė pasakoja, jog pasidalijus pastebėjimais su svečiais iš užsienio matyti, kad tokia pati situacija ir Skandinavijoje ar Prancūzijoje – taigi net ir ten, kur naujojo cirko procesas kur kas labiau išsivystęs, o tradicijos senesnės.
„Pernai kalbėjau su švedų žonglieriumi, labai rimtu menininku, kuris pasakojo, kad ir dabar jį vis dar mėgina kviesti į vaikų šventes… Stereotipai yra rimtas dalykas“, – juokiasi pašnekovė.
Tačiau kova su įsisenėjusiomis klišėmis nėra pirminis „Naujojo cirko savaitgalio“, kuris šiemet prasideda rugsėjo 6-ąją, tikslas. „Parodyti, kas sukurta užsienyje, pasipildo idealistiniu, bet tikimės, kad realiu noru tobulinti procesus ir čia, Lietuvoje.Viliamės, kad, pamatę kitų kūrybą, menininkai aktyviau kurs šiuolaikinį cirką ir ateityje važiuos į užsienio festivalius“, – apie projekto lūkesčius kalba V. Kalpokaitė.
Saujelė naujojo cirko menu Lietuvoje užsiimančių kūrėjų – savamoksliai, kurie žinių semiasi vieni iš kitų arba stebėdami užsienio trupių pasirodymų vaizdo įrašus. „Stengiamės palaikyti ryšį su jaunaisiais žonglieriais, kitais menininkais, kad jie rinktų, kauptų žinias, mokytųsi. Tam skirta ir edukacinė programa. Tas perėjimas iš parkelio susibūrimo į profesionalią sceną yra labai sunkus. Lietuvoje ne tik kad nėra kur mokytis, bet ir nėra jokios struktūros, į kurią galima įsilieti“, – dar apytuštę šiuolaikinio cirko nišą apibūdina pašnekovė.
Visa cirko paletė
V. Kalpokaitė pastebi, jog pernai, sąmoningai ar nesąmoningai, visi pasirodymai buvo vienaip ar kitaip susiję su žongliravimu. Šiemet spektaklius sunku palyginti vieną su kitu. Plastinė akrobatika, judesio teatro elementai, buto, gatvės šokio ir žongliravimo junginys, daiktų cirkas, kuris telpa ant stalo… „Sunku sujungti į vieną koncepciją. Šiemet trūksta tik oro akrobatų, kad būtų visa cirko žanrų įvairovė“, – plačiu programos spektru džiaugiasi V. Kalpokaitė.
Šiemet publika išvys penkis spektaklius, sukurtus Kroatijos, Prancūzijos, Švedijos ir Lietuvos trupių. Tradiciškai festivalį pradės pirmus žingsnius šiuolaikinio cirko scenoje žengianti trupė iš Lietuvos „Antigravitacija“, kuri parodys spektaklio „Nėra laiko“ eskizą.
Pirmą kartą festivalyje dalyvauja Kroatijos šiuolaikinio cirko menininkai – trupė „Room 100“, kuri publikai pristatys savo pirmąjį spektaklį C8H11NO2, jau pelniusį aukščiausius „Jeunes Talents Cirque Europe 2009–2010“ (jaunus naujojo cirko artistus proteguojančio tinklo) apdovanojimus. Pavadinimui pasirinkę cheminės medžiagos dopamino formulę, šio pastatymo autoriai ryžosi kalbėti apie tai, kas yra skaudu ir sunkiai suvokiama – psichikos ligos kamuojamo žmogaus pasaulį.
Švedų trupė „Poetry in Motion“ „Menų spaustuvės“ kieme parodys žongliravimo ir gatvės šokio spektaklį „Kamuolinis hausas“ (pavadinime – aliuzija į žongliravimo kamuoliukus ir house muzikos bei šokio stilių).
Prancūzų kompozitorius, muzikantas, režisierius Laurentas Bigot į festivalį „Naujojo cirko savaitgalis’12“ atveš savo pastatymą „Mažasis cirkas“. Akustinių objektų spektaklis vyksta itin kamerinėje erdvėje. Šis cirkas yra tarp objektų teatro ir muzikinės dėžutės, jo konstrukcija iš medžio, plastiko, siūlų, spyruoklyčių, popierinių figūrų ir mikrofonų galėtų tilpti ant stalo.
Tuo tarpu prancūzų trupės „Compagnie DeFracto“ spektakliui „Uždaros grandinės“ erdvės (ypač aukščio) reikia daugiau. Originalią žongliravimo techniką ištobulinęs duetas savo spektaklyje kalba apie simbiotinius dviejų asmenybių santykius.
V. Kalpokaitė atkreipia dėmesį, jog multidiscipliniškumas, kuris šiais laikais būdingas daugeliui meno krypčių – neišvengiamas ir šiuolaikiniam cirkui. „Gali būti ir puikus cirko artistas, kairiąja ranka mėtyti nors ir milijoną kamuoliukų, bet jei būsi labai prastas aktorius, nejausi muzikos, nemokėsi bendrauti su publika – tai bus visiška nesėkmė. Visame pasaulyje cirko mokyklos yra labai universalios ir moko daug įvairių dalykų. Visi iš ten išeina grodami po kelis instrumentus, gerai parengtais kūnais (kad net galėtų būti puikūs šiuolaikinio šokio artistai)“, – pažymi koordinatorė ir priduria, –„Iš tiesų meno anksčiau niekas taip griežtai ir neskirstydavo, o menininkai buvo daug universalesni. Aktorius mokėjo ir pjesę sau pasirašyti, ir kostiumą pasisiūti, ir dekoracijas pasidaryti. Ir dar bilietą parduoti.“
