Artėja Lietuvos Seimo rinkimai. Didėja tikimybė, kad koalicinė dešiniųjų vyriausybė ilgam pagerins tvarumo rekordus. Visa nuobodi ketverių metų kadencija su tuo pačiu Andriumi Kubiliumi. Ir per tą laiką nebuvo jokių rimtų bandymų jį pakeisti. Politinio vaizdo kontrastas padidėja tada, kai šis faktas palyginamas su nepopuliarumo rekordu, kurį šis premjeras (ar jo artima komanda) taip pat pasiekė. Daugeliui turėtų dirginti akis toks neįtikėtinas prieštaringumas. Nepopuliarumo rekordininko vadovaujama vyriausybė tapo ilgiausiai dirbusiu nepriklausomos Lietuvos kabinetu. Kaip suprasti? Kuo paaiškinti?
Keletas argumentų jau yra pasklidę viešojoje erdvėje. Viena paaiškinimo versija: dabartinės koalicijos tvermė priklausė nuo vangaus opozicijos politikavimo Lietuvą užgriuvusios ekonomikos krizės akivaizdoje. Niekas nežinojo ir dabar nežino vieno vienintelio teisingo jos įveikimo būdo. O tas su įsitikinimu ir unikaliu užsispyrimu stumtas A. Kubiliaus vyriausybės kursas visus savo teigiamus ir neigiamus vaisius dar duos ateityje. Dabar atsakymas nežinomas. Tad rizikuoti niekas itin uoliai nenorėjo. Tik, kad neužmigtų politinio spektaklio žiūrovai, būdavo suvaidinamos interpeliacijų mizanscenos.
Galima daryti prielaidą, kad būta ir vidinių dešiniųjų vyriausybės ilgaamžiškumo priežasčių. A. Kubiliui su artimaisiais politikais išsikovojus finansų ir energetikos erdves, kitų koalicijos partnerių ministrams it kokiems laikiniems feodalams buvo palikta neįprastai daug autonomijos. Lyg ribotos fantazijos vaikas, turėdamas keletą didžiulių žaislų, premjero ansamblis nerodė didelio uolumo kaip nors suderinti viso vyriausybės orkestro instrumentus. Iš čia plaukė gluminančios keistenybės dėl švietimo ir mokslo, vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų elgesio.
Vyriausybei virstant chaotiška ministerijų federacija išryškėjo dar vienas bruožas, kuris objektyviai atsirado iš mūsų Konstitucijos, ne iš konservatorių įgeidžių. Prezidento kompetencijos aprėpia krašto apsaugą, užsienio politiką ir dalį teisingumo bei saugumo sričių. Tad, švelniai tariant, bent jau šias sritis administruojantis aparatas labiau dėbso į S. Daukanto aikštės pusę, negu į Vyriausybės rūmus. Nežinia kokius rekordus gerino užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis, tačiau vyriausybės tvarumui tai jokios reikšmės neturi.
Visa tai yra netobulo politikos pasaulio kontūrai, kuriuos spalvinti ir yra komentaro tikslas. Bandykime aiškintis, kodėl toks tvarus šis netobulas mechanizmas. Viena ilgų svarstymų verta prielaida yra teiginys, kad tai priklauso nuo vis didėjančio tautos ir valdančiojo politinio-biurokratinio elito atotrūkio. Nepopuliarumo rekordai yra to atotrūkio iliustracija. Absoliuti Lietuvos piliečių dauguma ima jausti, kad nuo jų niekas nepriklauso. Kas iš to, kad niekas nepasitiki teismais, net jei sistemą ginanti klika pasiekė nebūtas iki šiolei manipuliavimo su jų veikla susijusia informacija ribas? Jei ši prielaida turi bent kokią atramą, tuomet tikintiems demokratijos vertybėmis siunčiama labai bloga žinia.
Kaip skaudi susidariusios padėties iliustracija prisimintini valdančiųjų ir paties premjero komentarai, kurie lydėjo referendumo dėl naujos atominės elektrinės statybos paskelbimą. Juk tik piktavalis galėjo juos traukti už liežuvio, kad nuolat linksniuotų: tai patariamasis referendumas. Patariamasis patariamasis. Visi, kas skaitė Konstituciją, žino, ką sprendžia referendumas Lietuvos Respublikoje. Kalbu apie dabartinių valdančiųjų desperatišką džiugesį, kad tauta turi tik patariamąjį žodį. O štai ministras Sekmokas ir kabinetas turi lemiamą balsą. Kitas ministras vėl desperatiškai prabyla, kad visos nacionalinės ūkio bėdos atsiranda dėl pasikartojančių rinkimų. Suprask, jei ne demokratija, tai daug ką nuosekliau įgyvendintume.
Nieko nekeičia tas referendumas – savižudiška politinė retorika prieš rinkimus. Vietoj pagarbos tam, ką galimai gali manyti tauta, prasimuša bejėgiškas džiugesys, kad ji nieko negali. Atskiro istorinio įrašo verta A. Kubiliaus frazė, kad lietuviai per daug informuoti (ar apsišvietę) atominės energetikos srityje. Esu įsitikinęs, jog yra visiškai priešingai – lietuviams trūksta apšvietos visur, įskaitant branduolinę energiją ir teisės viešpatiją. Todėl manau, kad tokių nuostatų išraiška liudija tik apie valdančiojo elito elementaraus išprusimo spragas, apie nesugebėjimą padoriai atrodyti net tuomet, kai dvelkia kažkuo, į ką įminti niekam nesinori.
Patariamosios demokratijos naujadaras skamba ir kaip laidotuvių maršo akordas, ir kaip biurokratijos svajonių giesmė. Liaudžiai turėtų užtekti žinoti, kad kažkur (virš jos ar po ja) yra tie, kuriems žinomos visos mintys ir lūkesčiai. Dar ką nors žinoti ir net tikėtis, kad vis dar esame laisva šalis, yra bereikšmis dalykas. Čia taip ir norisi prisiminti prieš ne visus dešimtį metų Seimo aplinkoje nuskambėjusį teiginį apie priemones kovoti su lietuvių emigracija. Jo esmė buvo tokia: reikia mažiau mokyti anglų kalbos, tada Lietuvos piliečiai ne taip noriai važiuos į Vakarus uždarbiauti. Neatsimenu dabar to kvailio pavardės, tačiau neabejoju, kad ją atkasti užtektų elementaraus žurnalistinio smalsumo. Kadaise galvojau, kad tai nėra koks nors labai reikšmingas faktas. Dabar galvoju, kad klydau. Verta turėti omenyje tą kvailystę, kitaip ir šioje srityje A. Kubiliui reikės atiduoti rekordininko regalijas.
