Kaip ir visose kitose srityse, taip ir madoje, autoritetų dažnai dairomės į Vakarus, neretai pamiršdami įdėmiau įsižiūrėti į esančius arti. Estų dizainerė Xenia Joost, su kurios kūriniais galime susipažinti ir Lietuvoje – viena tokių: charizmatiška menininkė, galinti didžiuotis solidžia profesine biografija ir neabejotinu talentu. IQ su garsia kaimyninės šalies modeliuotoja kalbasi apie šiuolaikinę madą ir apie svarbiausius sėkmingo dizainerio asmenybės ir profesinius atributus.
– Lietuvos moterys turi galimybę susipažinti su jūsų kuriamais drabužiais, tačiau apie jus pačią žinome nedaug. Papasakokite trumpai.
– Tartu universitete studijavau tapybą ir filosofiją – šios disciplinos mane, būsimą drabužių dizainerę, išmokė „kalbėti“ su savo kolekcijomis, matyti jas kaip tam tikras istorijas. Baigusi šias studijas gavau pasiūlymą atlikti praktiką „Vivienne Westwood“ mados namuose Londone.
Toji patirtis pakeitė mano požiūrį į mados industriją. Iki tol svajojau kurti garsioje tarptautinėje kompanijoje, o padirbėjusi dideliuose Londono mados namuose supratau, kad šitai – ne man. Ten tu pradedi kvėpuoti kaip pagrindinis kūrybos vadovas, gyveni jo gyvenimą, o aš suvokiau norinti turėti savąjį.
Grįžusi į Taliną gavau nuostabią galimybę būti jauno prekės ženklo „Monton“ dizainere, kur supratau esminius mados industrijos dėsnius, komandinio darbo, kompromisų svarbą. 2007 m. įstojau į Estijos menų akademiją studijuoti mados dizaino, įgijau siuvimo ir modeliavimo pagrindus.
Tais pačiais metais buvau pakviesta dirbti „Ivo Nikkolo“ mados namų dizainere, o štai dabar esu kūrybos vadovė. Augantis klientų būrys suteikė pasitikėjimo savimi ir 2009 m. ryžausi kurti savo prekės ženklą „Xenia Joost“. Tai didžiausiais iššūkis mano gyvenime – visa atsakomybė mano rankose. Bėgant laikui išmokau pasikliauti intuicija, pasitikėti savimi ir šiandien jaučiuosi turinti tai, apie ką visuomet svajojau.
– Koks skirtumas kurti savo prekės ženklą ir dirbti su kito dizainerio vėliava?
– Gal daugiau skiriasi pati prekės ženklų filosofija. Kūrybą „Ivo Nikkolo“ pavadinčiau daugiau dizainu, skirtu kitiems, o „Xenia Joost“ – širdžiai artimas menas pasitenkinti sau. Vienas prekės ženklas galbūt labiau atskleidžia mano gyvenimo būdą, kitas – filosofiją. Tačiau juose abiejuose atsispindi mano požiūris į madą ir drabužį. Žinoma, nei vienu, nei kitu atveju nesiekiu primesti asmeninės vizijos vilkintiems mano kurtus drabužius, tiesiog per kolekcijas kviečiu prisijungti prie savo pasaulio. Svarbiausia, kad tarp asmenybės išorės ir vidaus būtų atitikimas. Tikiu, kad žmogus per drabužius išreiškia save, pasakoja, koks jis yra.
– Ar vis dėlto nepasvarstote, kad Londone, vienoje didžiausių mados sostinių, dizaineriui galėjo atsiverti daugiau saviraiškos ir karjeros galimybių?
– Aš tikiu globaliu pasauliu ir globalia mada. Mano drabužiai gimsta Estijoje, tačiau yra vilkimi Jungtinėse Amerikos Valstijose, Anglijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje, Kinijoje ir t. t. Skirtinguose pasaulio kraštuose galima surasti panašių moterų, vertinančių tuos pačius dalykus, tikinčių tomis pačiomis idėjomis. Mano manymu, kūrėjo kilmė lemia stilistinį braižą, tačiau gimtoji ar gyvenamoji šalis neriboja jo galimybių kurti ir pristatyti produkciją visame pasaulyje.
– O kokia yra Estijos mada? Kokį stilių vertina estės?
– Estijos geografinė padėtis mūsų šalį daro ypatinga. Esame tarsi tiltas tarp Skandinavijos ir Rytų Europos, tad per šalies istoriją buvome veikiami abiejų įtakų. Tai aiškiai atsispindi ir mūsų mados dizaine. Estijos moterys siekia atrodyti tobulai, kaip būdinga Rytų kultūrose, bet yra santūrios ir profesionalios kaip skandinavės. Žinodamos savo moteriškos stiprybės ir trapumo galias, jomis žongliruoja pagal situaciją. Esu įsitikinusi, kad drabužiai gali padėti siekti užsibrėžtų tikslų, nes suteikia pasitikėjimo savimi.
– Kokia, jūsų akimis, lietuviška mada?
– Lietuva iš Sovietų Sąjungos išsilaisvino palyginti neseniai, per tą laiką atsirado puiki terpė naujiems talentams bręsti ir augti. Žinoma, tarptautinei sėkmei dar reikia šiek tiek laiko. Lietuviams telieka būti kantriems, gauti Vyriausybės paramą ir tik tada atsiras galimybė kurtis didelėms kompanijoms, galinčioms konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Aš itin žaviuosi jūsų šalies moterų stiliumi ir kosmopolitiška elegancija.
– O kas jums, drabužių dizainerei, yra mada?
– Tai vizuali kalba, kuria komunikuojame su kitais prieš pradėdami bendrauti. Mokydamiesi išreikšti įvaizdžiu ir per jį pažinti kitus palengviname savo gyvenimą. Drabužiai – lyg žodžiai, kuriais formuojame savo kalbą: nuo mūsų priklauso, ar tai bus turtingas, solidus žodynas, ar Eločkos iš „Dvylikos kėdžių“… Dažnai sutinkame žmonių, kurių stilius, apranga neatitinka vidinio pasaulio: atrodo, kad tai – kaukėta, susiskaldžiusi asmenybė. Mada mums siūlo savo tikrojo „aš“ atradimo terapiją.
– Kaip formuojate savo stilių?
– Mano įvaizdis atspindi įvairius asmenybės rakursus. Man patinka klasikinio grožio taisyklės ir proporcijos, kuriomis remdamasi kuriu naują vertę bylojančius daiktus. Esu disciplinuota ir kartu spontaniška, gerbiu tradicijas ir istoriją, bet visuomet žiūriu į ateitį. Toks ir mano stilius.
– Kokios tendencijos jums atrodo aktualios rudens–žiemos sezono madoje?
– Savo kolekcijose analizuoju ryšį ir prieštaravimus tarp individo ir pasaulio. Globaliame laikotarpyje susiduriame su kultūriniais skirtumais, iš kurių formuojasi hiperkultūra. Pagrindinė mano kolekcijos tema – kultūrų ir estetikų samplaika, natūrali gamta ir viso to apsupta savimi pasitikinti, elegantiška moteris. Kurdama rudens–žiemos sezono kolekciją prisiminiau 1940–1950 m. madą, išryškintą liemens liniją. Moteriški siluetai kontrastuoja su vyriško tipo švarkais. Man atrodo svarbu suteikti naują reikšmę vintažui, ilgaamžiam stiliui. Dizainas tik tada tampa stiliumi, kai atranda savo nešiotoją.
