JAV dienraštis „The Wall Street Journal“ paviešino dokumentus, kuriuose teigiama, kad Siriją valdantis Basharo al-Assado režimas Vakaruose nepageidaujamą sirišką naftą ketina pardavinėti su Rusijos bankų pagalba ir taip apeiti Vakarų sankcijas bei gauti lėšų pratęsti buvimą valdžioje.
Viskas lyg ir būtų aišku, jei dabar būtų pats Šaltojo karo įkarštis, kai įtakos sferų dalybos buvo pagrindinis užsienio politikos tikslas. Tačiau kodėl Rusija šiuo ekonomiškai sudėtingu periodu ryžtasi rizikuoti Vakarų pasitikėjimu dėl mažareikšmės ekonominės partnerės ir jos vadovo nelegitimaus vadovo?
Sirijos naftos gavyba nėra reikšminga pasaulyje – kuklūs 150 tūkst. barelių per dieną, skirti eksportui, sudaro mažiau nei 1 proc. visos pasaulyje per dieną išgaunamos naftos. Būtent todėl Damaskui taikomos sankcijos niekaip nepaveiks pagrindinių pirkėjų Vakaruose – Italijos, Vokietijos ir Ispanijos. Tačiau už šį nedidelį kiekį gaunami 380 mln. dolerių per mėnesį yra paskutinis likęs finansavimo spindulėlis niūrioje dabartinės Sirijos vyriausybės situacijoje. B. al-Assado ir jo šalininkų padėtį apsunkina ir tai, kad per mažiau nei metus užsienio valiutos atsargos nuo 17 mlrd. dolerių sumažėjo beveik per pusę.
Valstybės finansus vis dar valdantis autoritarinis režimas tokiu tempu po mažiau nei metų bankrutuotų ir nebeturėtų galimybės finansuoti armijos, kovojančios prieš sukilusius paprastus piliečius. Būtent todėl Maskvos sutikimas pagelbėti bėdos ištiktam diktatoriui yra toks prieštaringas. Padėdama Damaskui Rusija suteiktų daugiau laiko dabartiniam Sirijos vadovui sutvarkyti sunkiai pataisomą situaciją.
Ne tik ginklai
Dažniausiai pateikiama Maskvos ir Damasko draugystės priežastis – ginklų prekyba. 2010 m. Rusijos kompanijos Sirijai pardavė ginklų už 4,7 mlrd. JAV dolerių (panašiai Baltijos šalys kasmet išleidžia rusiškoms dujoms). Tačiau tokia suma ginklų prekybos pasaulyje nėra itin įspūdinga. Negana to, Sirijai tenka mažiau nei 5 proc. rusiškų ginklų sandorių. Net jei Sirija visiškai nustotų pirkti rusišką amuniciją, ji būtų pakeista kitais pirkėjais – pasaulyje, kuriame kariniais raumenimis gali pasidabinti vis daugiau valstybių, kuriose gausu žaliavų, ginkluotė yra ypač lengvai parduodama prekė. Tad keli milijardai dolerių, nors ir reikšminga suma, negali būti laikoma Maskvos veiksmų pagrindu.
Kita priežastis, dažnai laikoma Rusijos paramos Sirijai šaltiniu, – Tartuso uostas, kuris yra vienintelė Maskvai priklausanti karinė bazė, esanti už buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos ribų. Šis jūrų uostas pritaikytas padėti Rusijos laivams apsirūpinti atsargomis Viduržemio jūroje ir gali būti laikomas vienu paskutinių Maskvos karinių langų šioje teritorijoje. Prieš kelerius metus pradėti uosto modernizavimo darbai rusams kainavo nemažą dalį iš 19 mlrd. dolerių, kuriuos Maskva iš viso investavo Sirijoje. Strategiškai svarbi karinė jūrų bazė gali būti laikoma kur kas stipresniu motyvu rusams ginti B. al-Assado režimą. Tiesa, Vakarai tikina Maskvą, kad net ir pasikeitus režimui Damaske bus laikomasi tarptautinių sutarčių, tad ir naujoji vyriausybė neturėtų varyti rusų iš karinės bazės.
Kai kurios aplinkybės leidžia nesunkiai atmesti prieš tai minėtas Rusijos pagalbos Sirijai priežastis. 2005 m. tuomet antrą kadenciją einančio Vladimiro Putino ir Sirijos vadovo B. al-Assado susitikimo metu Maskva sutiko nurašyti 75 proc. Sirijos skolos Rusijai – daugiau nei 10 mlrd. JAV dolerių. Toks Maskvos žingsnis byloja, jog prekybiniai ryšiai nėra dvišalių santykių pagrindas.
Nors viena pagrindinių skolos nurašymo sąlygų buvo didesnė Maskvos veiksmų laisvė Tartuso uoste, paties uosto reikšmė realių karinių veiksmų perspektyvoje yra pakankamai miglota. „The New York Times“ duomenimis, minėtame uoste tėra keli nusenę kariniai laivai, pora atsargų sandėlių ir vos 50 asmenų personalas. Norint išvesti savo pajėgas į Viduržemio jūrą, Tartuso jūrų uostas būtų bevertis, o reguliarūs rusų laivų vizitai į uostą turi veikiau simbolinę nei praktinę reikšmę.
Geopolitinis žaidimas
Kaip pagrindinę Rusijos geraširdiškumo priežastį galima įvardyti Maskvos nusivylimą Vašingtono pažadais. V. Putinas Jungtinių Tautų veiksmus Sirijoje vertina kaip tiesioginę Jungtinių Valstijų galios plėtrą Artimuosiuose Rytuose. „The Washington Post“ analitikų nuomone, dabartinis Sirijos vadovas Maskvoje laikomas ne galvažudžiu, o teisėtu vadovu, kovojančiu prieš barbariškus fanatiškų islamistų ketinimus sugriauti valstybę.
JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton demokratijos meilė svetima Maskvai, kurios vadovai Vakaruose patys yra laikomi pusiau autoritariniais. Be to, Arabų pavasaris sumažino ir taip retas Rusijos sąjungininkų gretas musulmoniškame pasaulyje – Libija ir Egiptas jau pašalinti iš negausaus artimiausių draugų sąrašo. Tuo tarpu JAV skatinama demokratija minėtose šalyse į valdžią atveda religiniu pagrindu sukurtas partijas. Žvelgiant iš Maskvos perspektyvos, tai pats blogiausias scenarijus, mat ne tik prarandama geopolitinė įtaka, bet ir kuriamas priešiškumas. Niekam ne paslaptis, kad rusai patys susiduria su iš Kaukazo kylančia islamo grėsme, o religinio fanatizmo vienijamos vyriausybės neabejotinai parems tikėjimo brolius kovoje su Maskva.
Įvykiai Libijoje tikrai nesuteikė Rusijai daugiau pasitikėjimo JAV ketinimais. Nužudytas Libijos vadovas, tarptautinių sutarčių nevykdymas ir neskraidymo zonos pažeidimas norint padėti sukilėliams Libijoje, kursto rusų nepasitikėjimą viršnacionalinėmis institucijomis, kurios ir taip yra laikomos Vakarų įtakos sklaidos įrankiu.
Maskva remia Sirijos valdžią, nes yra iš principo nusiteikusi prieš užsienio jėgų intervenciją į bet kokius režimus. Žinoma, Gruzijos atvejis verčia abejoti pačių rusų nuoširdumu, tačiau gindami savo ilgalaikius interesus rusai linkę naudotis Jungtinių Tautų chartijoje įtvirtintomis vertybėmis.
Dabartinės skirtingos pozicijos dėl Sirijos susiklostė dėl kur kas labiau politizuotų priežasčių, nei yra manoma. JAV sistemingai siekia išlaikyti demokratijos sergėtojos statusą ir visada rems norinčius tapti laisvais, ypač jei toks tautos apsisprendimas padės Vašingtonui praplėsti savo įtaką nedraugiškame regione.
Tuo tarpu Maskva, palaikydama esamą autoritarinį režimą, siekia pabrėžti, kad su užsienio intervencijomis nebus taikstomasi. Dabartiniam Rusijos prezidentui V. Putinui tai itin svarbu – pastarojo meto masiniai protestai Rusijoje išties kelia nerimą prie visuotinio palaikymo pratusį vadovą. Galima teigti, kad didžioji politika ir interesų zonų dalybos niekur nedingsta iš tarptautinės arenos. Liūdniausia, kad tokių dalybų įkaitais, kaip visada, lieka iliuzijomis šeriami konfliktinių valstybių gyventojai, kurių mirtys ilgainiui taps beprasmės.
