Tendencija prie bet kokios naujienos ar pranešimo spaudai pridėti jauniausios Lietuvos olimpinės čempionės pavardę, regis, pamažu slūgsta. Vis dėlto šios pavardės sunku nepaminėti ir kalbant apie vyriausią šalies gyventojų kartą. Jaunajai plaukikei reikia padėkoti ne tik už pergalę ir pakilią tautiečių nuotaiką. Rūtai Meilutytei reikėtų padėkoti už jos močiutę. Tiksliau, už tai, kad olimpinis medalis tapo itin reta proga įsitikinti, jog Lietuvos viešojoje erdvėje esama ir močiučių.
Paradoksalu, bet grėsmingi sociologų perspėjimai apie vis labiau senstančią visuomenę atrodo nesuderinami su tuo, ką matome viešojoje erdvėje. Jauno veido kultas veržiasi net ten, kur pirmenybė turėtų būti teikiama patirčiai. Išimčių, be abejo, yra, tačiau jos tik patvirtina taisyklę. Galime didžiuotis vienu vyriausių pasaulyje televizijos žurnalistų, tačiau objektyvumo dėlei vertėtų paskaičiuoti, koks yra vidutinis televizinių veidų amžius.
Jau prieš kurį laiką pensininkus viešojoje erdvėje pakrikštijome senjorais, tačiau pagarbos jiems nuo to nepadaugėjo. Kaip ir dėmesio šiai (daugeliu atvejų – menkos perkamosios galios, todėl daliai verslo ir kultūros sektoriaus atstovų a priori neįdomi) visuomenės grupei. Nors didesnei dėmesio dozei šiemet yra net oficiali priežastis. 2012-ieji paskelbti Europos vyresnių žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metais.
Ar prie šios deklaratyvios formuluotės prisideda ir Lietuva? Formaliai taip. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tinklalapyje paskelbtas būtent šiai progai skirtų renginių sąrašas Lietuvos savivaldybėse. Peržvelgus jį aiškėja, kad senjorų socializaciją ir kartų bendradarbiavimą šiemet skatiname rajonine Sekminių švente, koncertu „Ačiū tau, Mama“, vakarų ciklu „Advento sulaukus“ ar Gedulo ir vilties minėjimo renginiu. Kitaip tariant, į tradicinius renginius šiemet, regis, leista ateiti ir senjorams.
Socialinės politikos formuotojų toks renginių kaleidoskopas netrikdo. Ministerijos viešųjų ryšių skyriaus IQ atsiųstame laiške rašoma, jog į tokius renginius senjorus kviečia savivaldybės, todėl ministerija kiekvieno jų „atskirai nekvestionavo, nes bet kokiame renginyje galima pabrėžti, paminėti šių metų temą“. Remiantis tokia logika, kartų solidarumo renginiu ministerija gali pavadinti ir Lady Gagos koncertą Vilniuje, jei jame dalyvavo bent vienas vyresnis gerbėjas. Nesunku įsivaizduoti, kad toks požiūris įvairiose ataskaitose leis greitai sužymėti pliusus ir Vyresnių žmonių aktyvumo metus laikyti pavykusius.
Tai, kad iki tikros, o ne proginės pagarbos ir dėmesio vyresniesiems mums dar labai toli, liudija ir ką tik pasibaigusi olimpiada. „Senis“ – vienas švelnesnių epitetų, kuriais sirgalių būriai prieš televizijos ekranus bei internete lydėjo mažiau sėkmingus Lietuvos sportininkų pasirodymus. Auksinės jaunųjų šalies olimpiečių pergalės tikrai vertos pagarbos. Bet lygiai taip pat jos verti ir dukart vyresni sportininkai, sukaupę jėgas ir dar kartą nėrę į alinantį sporto maratoną, užuot rinkęsi užtarnautą poilsį.
Pagarba brandai, patirčiai ir istorijai taip aiškiai buvo juntama per Londono olimpinių žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijas. Scenoje vienas kitą keitė atlikėjai ir grupės, kurių žvaigždžių valanda jau gerokai apnešta dulkėmis. Kai kuriems jų koncertas olimpiadoje buvo, ko gero, vienas blogiausių pasirodymų, tačiau niekas dėl to net neketino prikalti dainininkų prie gėdos stulpo. Šalyje, kur per svarbiausią sportinį renginį ant scenos telpa ir alternatyvūs rokeriai „Arctic Monkeys“, ir veteranais vadinami „Pet Shop Boys“, kartų solidarumo ir socializacijos akcijų tikrai nereikia.
Tačiau tokio olimpinio stebuklo bent artimiausiu metu Lietuvoje laukti neverta. Anksčiausiai apie senjorus, ko gero, vėl išgirsime žiemą, kai Lietuvoje kelias savaites vyks akcija, vaišinsianti senjorus puodeliu kavos. Šis ketinimas vis dėlto kelia dviprasmiškų minčių. Į griežtas laiko ir vietos sąlygas įsprausta akcija balansuoja tarp dėmesingumo ir žmogiškojo orumo paniekinimo, jau nekalbant apie dviprasmiškai skambantį akcijos pavadinimą „Iki pasimatymo, senjorai“. Leidimas tam tikroje vietoje tam tikru metų laiku tam tikromis valandomis nemokamai išgerti kavos labiau primena labdarą ar išmaldą nei nuoširdžiai parodytą dėmesį. Tereikia įsivaizduoti, kaip į kvietimą atvykti su pasu ir tam tikromis valandomis „pasimėgauti pavasariu kavinėse“ (citata iš sostinės mero tinklalapio) reaguotų, pavyzdžiui, trisdešimtmečiai. Juk ir dalį pensininkų nuo kavinių kultūros atbaido ne kavos puodelio kaina. Niekas nenori eiti ten, kur jaučiasi nereikalingas, vienišas ir nepageidaujamas. O komplikuotas lietuviško aptarnavimo sektoriaus požiūris į klientą – ne vien tik pensininką – yra jau visai kita tema.
Vienas banaliausių ir mėgstamiausių politikų posakių yra „jaunimas – mūsų ateitis“. Bet ir ateities Lietuvoje gyvens ne vien jaunimas. Skeptiškai šalies ateities atžvilgiu nusiteikę balsai dažnai gąsdina: čia jaunimas nenorės likti mokytis ir dirbti, čia žmonės nenorės kurti šeimų, čia moterys nenorės gimdyti. Bet yra ir dar vienas pavojus, dėl kurio reikėjo susirūpinti vėliausiai vakar: gali būti, kad, nepaisant sentimentų ir visų kitų iracionalių priežasčių, čia žmonės nenorės senti.
