C. Piñana labiausiai erzina kai žmonės flamenką sieja su čigonais.
Ispanų gitaristas ir kompozitorius Carlosas Piñana įsitikinęs, kad flamenką pirmiausia reikia skirstyti ne į jo stilius, o tiesiog į „gerą“ ir „blogą“. Deja, dažnai naiviems užsieniečiams tarsi greitas maistas yra brukamas profesionalumu nepasižymintis atlikimas. Apie akademišką flamenką, tradicijas ir įkyrėjusius stereotipus muzikantas pasakojo IQ.
– Esate kilęs iš garsios flamenko šeimos, jūsų senelis ir tėvas, abu Antonio Piñanos – visoje Ispanijoje žymūs muzikantai. Pats flamenko gitara pradėjote groti nuo vaikystės. Turbūt net nebuvo svarstymų ar kitų galimybių, kokį kelią pasirinkti jums ar jūsų broliui, dainininkui Curro?
– Akivaizdu, kad buvau priverstas rinktis flamenką. Bet priverstas kabutėse (šypsosi). Nuo pat vaikystės pamenu, kad mūsų namuose nuolat rinkdavosi daugybė svečių, senelio ir tėvo mokinių, flamenko atlikėjų ir vykdavo tikros ispaniškos šventės. Visi tie susibūrimai vykdavo mano akyse, tad natūralu, kad toji aplinka tiesiog į mane įsigėrė. Mano dėmesį labiausiai patraukė flamenko gitara. Dainininku net nesvarsčiau tapti, nes dainuoju baisiai (juokiasi).
Pamenu, kai būdamas dešimties pirmą kartą paėmiau gitarą į rankas, mano tėvas pastebėjo, kad turiu jai „geras rankas“. Jis tapo mano pirmuoju mokytoju. Man labai patiko groti, nors turiu pasakyti, kad tėvas vertė dirbti labai daug, buvo labai griežtas ir nė kiek neatlaidžiavo. Jau būdamas dešimties turėjau įtemptą mokymosi grafiką, nors tuomet kartais labiau norėdavau žaisti kieme su vaikais. Tačiau dėl to nė kiek nesigailiu. Gyvenimą susikūriau būtent iš flamenko.
Esame šeši vaikai šeimoje ir tik vienintelis brolis Curro tapo dainininku ir muzikuoja kartu su manimi. Jis palaiko vieną iš flamenko atšakų, savitą dainų stilių cantes mineros, kurio ryškus atstovas ir vienas iš pirmtakų buvo mūsų senelis Antonio. Senelis šio dainavimo išmokė ir mano brolį, todėl Curro yra svarbus muzikantas – jis palaiko mūsų šeimos tradiciją. Kai Curro koncertuoja kartu su manimi, savo pasirodyme visados paliekame vietos ir cantes mineros. Šiuo metu Mursijoje vyksta vienas svarbiausių flamenko festivalių Ispanijoje „Cantes de las minas“, kuriame dainininkai atlieka būtent šio stiliaus dainas.
Carloso brolis Curro – vienintelis dainininkas Piñanų šeimoje.
– Be to, kad koncertuojate kaip atlikėjas, dar ir turite savo mokinių. Ar ir jiems perduodate iš šeimos paveldėto stiliaus subtilybes?
– Žinoma, tai mūsų šeimos tradicija, savita flamenko jausena, kurią būtina palaikyti ir perduoti kitiems. Suprantu, kad mano mokiniai, kurie yra jauni žmonės, turi tobulėti. O nepažinus tradicijų, tobulėti neįmanoma. Tik, be abejo, svarbu suvokti ir tai, kas flamenko yra šiandien.
– Jums pačiam teko mokytis groti ne tik flamenko, bet ir klasikine gitara. Kiek mokėjimas groti ja pasitarnauja flamenkui?
– Aštuonerius metus mokiausi klasikinės gitaros muzikos konservatorijoje. Iš tiesų flamenko gitaristui mokėjimas groti klasikine gitara padeda daug. Dažnai flamenko gitaristai groja labai šiurkščiai, kaip tikri gatvės muzikantai. Klasikinės gitaros pamokos padeda geriau išmanyti techniką ir groti profesionaliau, tačiau, žinoma, prie viso to reikia pridėti ir to gryno flamenko jausmo, ritmo, kurio konservatorijoje tavęs neišmokys. Taigi geriausia yra rasti aukso vidurį tarp to jausmo, jėgos bei profesionalaus, akademinio grojimo.
– Turint galvoje faktą, kad daugelyje pasaulio šalių viena po kitos dygsta flamenko šokio, dainavimo, gitaros mokyklos, atrodo, kad šis ispaniškas paveldas labiau jaudina ir domina užsieniečius nei pačius ispanus. Kaip jūs manote?
– Apie tai kalbant labai svarbu išskirti ir pačioje Ispanijoje, ir pasaulyje egzistuojančius flamenko: profesionalųjį – gerą, ir skirtą užsieniečiams – blogą. Pastarąjį atlieka, kaip aš vadinu, muzikantai-amatininkai, kurie tik atidirba savo darbą, palinksmina publiką, susirenka pinigus ir eina namo. Mano šeimoje toks flamenkas niekada nebuvo pateisinamas. Neduokdie, mano senelis mane būtų kada nors pamatęs grojant turistams – užmuštų (juokiasi). Japonijoje, kurioje yra daugiau flamenko mokyklų nei pačioje Ispanijoje, ši muzika ir šokiai visiems labai patinka. Kai bandau ieškoti atsakymo kodėl, man vis labiau peršasi nuomonė, kad japonai yra labiau statiški žmonės nei ispanai, o flamenkas reikalauja, kad „veiktų“ viskas: nuo žvilgsnio iki kojų pirštų. Gal todėl jis jiems toks įdomus ir patrauklus – tiesiog kitoks. O Ispanijoje flamenkas visada buvo ir bus svarbus. Tačiau kalbu apie gerą, tikrą flamenką.
– Koks stereotipas, susijęs su flamenku, jus erzina labiausiai?
– Turbūt tas, kad daugelis mano, jog flamenkas yra sietinas su čigonais. Iš tiesų didžioji dalis žymių atlikėjų nėra čigonai. Tas pats Paco de Lucia, Vicente Amigo, Enrique Morente ir daugelis kitų. Nors negaliu neigti, yra ir labai gero čigoniško flamenko. Iš tiesų tai net neverta daryti kažkokių skirstymų. Visada sakiau, svarbiausia, kad būtum individualus, savitas, rastum asmeninį santykį su flamenku. Dainavime gal tai mažiausiai svarbu, nes pats vokalo valdymo būdas, variacijos jau yra sukurtos ir gali tik labai menkai juos keisti. Tačiau grojime ir šokime asmeninė interpretacija yra labai svarbi. Jeigu kas nors paims ir pergros visus P. de Lucios kūrinius, vis tiek mieliau klausytumėtės originalo, ar ne taip? Aš noriu, kad kas nors išgirdęs mane grojant atskirtų, jog štai, čia groja C. Piñana.
C. Piñanos ir jo grupės pasirodymas Kristupo vasaros festivalyje.
– Šiuo metu dažniausiai mus pasiekiančios naujienos iš Ispanijos yra susijusios su jos ekonomikos krize. Kaip ji palietė jus kaip atlikėją? Ar koncertų salės Ispanijoje šiuo metu tuštesnės nei prieš sunkmetį, o gal kaip tik ispanai, norėdami pamiršti savo ekonomines problemas, renkasi pramogas, kultūrą, o taupo kitur?
– Išties krizė ir kultūrą palietė labai stipriai, ypač ta prasme, kad kultūrai skirtos išlaidos iš vyriausybės yra stipriai apkarpytos. Kasmet organizuoju gitaros festivalį ir jam šiemet skyrė beveik per pusę lėšų mažiau nei ankstesniais metais. Tačiau manęs klausi apie publiką, o publika labai vertina muziką, o ypač flamenką, tad tas politinis smūgis politikoje ir lieka. Galėčiau drąsiau kalbėti apie Pietų, Pietryčių Ispaniją – Andalūziją ir Mursiją. Problemų su koncertais šiuose regionuose nėra – ten flamenkas yra gyvenimo dalis.
