Prieš kelerius metus su Antanu Sutkumi vartydami jo retrospektyvos albumą ir diskutuodami apie madą, radome atsitiktinai užfiksuotų mados kadrų. Šįkart paprašiau menininko pasidalyti stilingomis praeities akimirkomis su „L’Officiel“ skaitytojais ir turbūt pirmą kartą viešai išsakyti savą požiūrį į mados fenomeną – koks jis buvo prieš kelias dešimtis metų ir koks yra dabar. Nė nenumanote, kaip šis pokalbis mane nustebino – lyg būčiau kalbėjusi ne su fotomenininku, visą gyvenimą fiksavusiu paprastus Lietuvos žmones, o su stiliaus žinovu ir mados fotografu.
„Mada yra vartojimo kultūros dalis, ji iš esmės unifikuoja žmones. Aš labiau esu stiliaus gerbėjas, ne mados. Manau, kad madingas drabužis neturi užgožti asmenybės, tik paryškinti jos stilių“, – A. Sutkus pats pradeda pokalbį ir priverčia mane stebėtis tvirta ir argumentuota nuomone, liudijančia daugelio metų patirtį ir akylumą. Nepraslysta fotomenininko nepastebėti ne tik reikšmingiausi ano meto įvykiai, emocinė tuometės visuomenės būsena, bet ir kiekviena, kad ir mažiausia, realybės detalė: svajingas gražios moters žvilgsnis ar puošnios suknelės faktūra.
Nors skirtingi laikmečiai diktuoja nevienodas grožio ir stiliaus sampratas, kai kurie A. Sutkaus užfiksuoti Lietuvos kasdienybės momentai drąsiai gali būti vadinami mados kadrais. Juk praeiviai sostinės gatvėje, mažo miestelio gyventojai, pasipuošę skubantys į bažnyčią, ar būreliais besišnekučiuojantis provincijos jaunimas yra neatsiejama savojo laikmečio vizualiosios kultūros ir kartu mados dalis.
„Apie mano laikų madą galima kalbėti tik iš dabarties perspektyvos, nes tuometinis aprangos suvokimas labai skiriasi. Tai buvo kitokia visuomenė, kurioje egzistavo ir badas, ir skurdas. Tada buvo kur kas mažiau pilnatvės, komforto, juolab laisvės. Nepaisant to, visais laikais žmonės būna jauni, myli, kuria šeimas, gimdo vaikus, siekia tapti laimingi, puošiasi, nori patikti“, – prisiminimais dalijasi garsus fotografas. Lygindamas šių dienų ir pokario laikų madą, menininkas pamini akivaizdų panašumą: tai dėvėti drabužiai. Žinoma, pokario metais tokia tendencija visuomenėje vyravo dėl nepritekliaus – viskas buvo persiuvama iš senų apdarų, nes nieko nauja neįstengiama įsigyti, o štai šiandien įdomių stiliaus atributų sendaikčių turguose ieškoti madinga. „Pamenu, vaikystėje ant visų mano drabužių būdavo lopų, o po daugelio metų žiūriu – tai jau mada“, – šypteli pašnekovas.
Fotografas tiki, kad mada yra neatsiejama nuo ekonominio, politinio, socialinio konteksto. Štai žlugus Sąjungai išpopuliarėjusios medvilninės šimtasiūlės tapo geidžiamiausiu europiečių suvenyru, o tokie dalykai kaip lietuvaičių kurti rankdarbiai, nėriniai, mezginiai visais laikais buvo vertinami Vakarų pasaulyje – nuo Vokietijos iki Kanados – ir kainuodavo ne keliolika rublių, kaip kaimo turgeliuose, bet tūkstančius markių ar dolerių.
„Brangiose parduotuvėse visais laikais galėjai apsirengti madingai, tačiau tai nėra vertybė. Kur kas įdomiau matyti, kaip žmogus pagal finansines galimybes susikuria savitą stilių: kokių nematytų daiktų jis atranda, kaip derina juos tarpusavyje, kaip sukuriama tai, kas nepanašu į nieką kita“, – įsitikinęs A. Sutkus. Fotografas nesupranta, kodėl moterys nusiperka iš parduotuvės brangią, madingą suknelę, o paskui dreba, kad gatvėje nesutiktų kitos tokios. „Dabar visi nori būti madingi, o pigios kiniškos prekės tą poreikį patenkina. Vienas laivas gali atvežti po dvi poras džinsų visiems britams… Aš iš principo esu prieš pigias prekes: geriau arba kokybiškos, arba dėvėtos“, – atvirauja vyras.
Fotomenininkas atkreipia dėmesį į praeities mados įtaką šiuolaikinėms tendencijoms ir siūlo pažvelgti į bobulytes jo kadruose, atrodančias, lyg vilkėtų drabužius iš dabartinių Etro kolekcijų. A. Sutkus tikina, kad lietuvių moterų stiliumi ne kartą stebėjosi ir jo bičiulis, garsus britų dizaineris Paulas Smithas. „Mano laikais apranga gal ir buvo varginga, bet į bažnyčią moterys išsipustydavo lyg į šventę: kaip jos suderindavo spalvas, linijas, raštus!..“ – sako fotomenininkas.
Pasidomiu, kuo buvo ypatingos tos moterys, kurios nepraslydo pro akylą ir visko mačiusį A. Sutkaus meninį žvilgsnį, kodėl būtent šios tapo garsiausių jo kadrų herojėmis. „Tos asmenybės man buvo tarsi laiko ženklai, aktualūs moteriškumo vaizdiniai. O šiuolaikinėje madoje nebeliko nei tikro moteriškojo prado, nei tikro vyriškumo“, – nusivylimo šešėlis slysteli menininko veidu.
Fotografui šiuolaikinis jaunimas atrodo perdėm unifikuotas, visi gatvėse panašūs. Makiažas, drabužiai, eisena, manieros – viskas vienoda. Individualumo aukštinimas, A. Sutkaus nuomone, tėra tuščios kalbos, prasilenkiančios su tuo, apie ką byloja gatvės kultūra. Menininkui, dažnai viešinčiam užsienyje, bendraujančiam su mados kūrėjais, neretai apsilankančiam „Mados infekcijos“ festivalyje, atrodo, kad dabar dizaineriai kuria sau, o ne žmonėms: tegalvoja apie efektą, o patogumą, praktiškumą lyg ir pamiršta.
Pats A. Sutkus tikina mėgstantis patogius, tačiau elegantiškus drabužius. Ilgus metus nešiojęs beveik tik juodos spalvos aprangą, dabar vis dažniau jis renkasi pilkus, rusvus, rusvai žalsvus tonus, kuriuos šmaikščiai vadina pelių. „Niekada nemėgau mėlynų džinsų, nors jie mano jaunystėje buvo labai madingi ir itin brangūs. Nepatinka ir kostiumai, mieliau renkuosi juodų kelnių ir švarko ansamblį. Tačiau, pamenu, kartą, kai buvau pakviestas atstovauti Lietuvai tarptautinėje komisijoje, eilutei teko pakloti ne vieną savo algą… Tąkart ir sūnui nupirkau pirmuosius džinsus…“ – apie stiliaus pasirinkimus laisvai kalba fotomenininkas, jaučiantis silpnybę skrybėlėms ar kitiems galvos apdangalams.
A. Sutkaus mados filosofiją geriausiai atspindi jo mėgstamas palyginimas: „Anglų džentelmenas sako: reikia vilkėti kostiumą, kuris atrodo ne taip, lyg būtų tik ką pasiūtas, o kokių penkerių metų senumo. Teko girdėti, kad vienas britų ambasadorius atleido savo siuvėją, nes priėmime kolega pagyrė naująjį jo kostiumą…“
Neseniai iš parodos atidarymo Brazilijoje grįžęs menininkas parsivežė namo šviesų ir ryškų vyresnių tos šalies žmonių stiliaus įspūdį: „Eina bobulytė išsipuošusi, lyg iš kirpyklos į vakarėlį, paskui šlepsi diedukas išlygintais baltais marškiniais, kelnėmis aštriu kantu, nublizgintais batais… Jie taip nori mėgautis gyvenimu net ir saulėlydyje… Nuvykęs į svečią šalį mėgstu atsisėsti kavinėje, būtinai taip, kad matyčiau gatvę, ir sėdžiu ilgas valandas. Stebiu žmones ir fotografuoju juos akimis…“ Štai taip gimsta tikrieji, nesuvaidinti mados kadrai, liudijantys tai, kas tuo metu iš tiesų yra svarbiausia – tikrąjį žmogiškumą, o ne tuščiavidurius įvaizdžius, kurių, anot fotografo, šiandien apstu lietuvių žiniasklaidoje.
