Nepakeliama Indijos lengvybė

Indija, rodos, labiau nei bet kuri kita šalis pasaulyje yra apipinta išsikerojusiu stereotipų voratinkliu. Egzistuoja kategorija žmonių, kurie atvažiuoja vos savaitei, o jos metu pamato vargiai ką daugiau nei viešbutį, keletą gatvių (ir tai tik pro autobuso langą), porą šventyklų, tačiau į tėvynę jie grįžta lyg pasaulinio lygio indologai.

Keli faktai apie Indiją: ši valstybė susideda iš 28 valstijų, sukurtų lingvistiniu ir etniniu pagrindu; jose kalbama 23 pripažintomis kalbomis; Indijoje gyvena 1,2 milijardo gyventojų; šalies plote  tilptų maždaug 50 Lietuvos valstybių.

Indijoje praleidau kiek mažiau nei pusmetį; visą laiką prakiurksojau pietinėje Keralos valstijoje, daugiau nei du mėnesius buvau „įkalintas“ Kočio mieste; keliavau vėžlio greičiu, niekur neskubėdamas ir vengdamas turistinių pramogų.

Taigi visi šiame straipsnyje daromi apibendrinimai apie Indiją bus paremti asmenine patirtimi, įgauta vienoje Indijos valstijoje per labai ribotą laiką, taip pat patyrusių keliautojų įžvalgomis ir pasakojimais apie tolimus šalies užkampius, be to, informacija, kurią apie tėvynę perpasakojo vietiniai gyventojai.

Darbas trim etatais
Būti baltuoju Keraloje – darbas trim etatais. Tai tas pats, kaip tapti išganytoju, modeliu ir roko žvaigžde vienu metu, net jeigu esi amoralus pusbaisis elgeta. Žengęs lauk iš savo kambario visados būsite it nušviestas ryškiausiu scenos prožektoriumi. Vaikai norės pamojuoti ir pasisveikinti, praeiviai – pasilabinti, pakeleiviai – pasišnekėti, pašalaičiai – paspoksoti, o verslininkai – būtinai įsivilioti jus į savo irštvą. Pamirškite privatumą: net būdami intensyvios priežiūros skyriuje ir tuštindami kruviną skrandžio turinį į plastikinį kibirą sulauksite žiūrovų – nuo smalsių seselių iki pro šalį ėjusių pacientų. Argi neįdomu, kaip baltasis vemia?

Keraliečių dėmesys nėra agresyvus, bent jau tiesiogine prasme: niekas netampo už rankų, nestumdo į parduotuves ir negrabalioja už kojų prašydami išmaldos. Tačiau pasyvūs lūkesčiai egzistuoja nuolatos. Daugybei žmonių tiesiog reikia riekelės jūsų dėmesio. Iš pradžių tai romantiška, linksma ir netgi labai malonu. Tačiau praėjus keletui mėnesių, kai egzotikos veiksnys nudūlėja, o gyvenimas Indijoje po truputį tampa banalia kasdienybe, asmeninės erdvės neturėjimas pradeda kelti smurtines fantazijas.

Yra riba, kiek laiko gali kasdien sveikintis su kas antru praeiviu ir aiškinti, kur yra Lietuva, kol galų gale kiekvienam kalbintojui norisi tiesiog užvožti šalia mykiančia avimi. Nėra paprasta nuolat būti dėmesio centru – aplinkinių lūkesčiai, garsiai neišsakyti, tačiau vos ne fiziškai juntami, slegia ir vargina. Atrodo, esi įpareigotas jaustis gerai ir šypsotis, nes nuo tavo nuotaikos priklauso tiekos aplinkinių dienos eiga.

Nors oficialiai Indija jau daugiau nei pusę amžiaus yra nepriklausoma valstybė, tačiau Balta Oda vis dar turi pasąmoningai privilegijuotą statusą. Tai akivaizdu ne tik iš to, kaip elgiamasi su baltaodžiais atvykėliais, bet ir pamačius pačių indų troškimą balintis. Keraliečiai – dailios būtybės. Gaila, kad natūralios išvaizdos jie taip nevertina. Vienas iš perkamiausių produktų Indijoje – odą balinantis kremas, jo šalyje parduodama daugiau nei „Coca-Colos“ ar arbatos. Odą balinančių kremų rinkos vertė – netoli pusės milijardo dolerių. Pagrindinės balinimo produktų pirkėjos – pietinės valstijos.

Ir tai nestebina, mat Keralos miestai, kaip neva ir likusi Indija, yra tikros reklaminių stendų džiunglės. Reklamose propaguojamos iliuzijos – pilnos vakarietiško farso, vaizduojančio europietiško stiliaus namus su pievelėmis ir auksaspalviais retriveriais, kostiumuotus vyrus prie dangoraižių, deimantais apsikarsčiusias moteris. Visų šių fantazijų modeliai – balti it pieno puta. Netgi dienraščių karikatūros vaikams dažniausiai vaizduoja balto arba rožinio atspalvio veikėjus.

Tikrasis Keralos valstijos sostinės Trivandrumo pavadinimas – Tiruvanantapuramas.

Įkalintas Kočyje
Kočis – vienas pagrindinių Indijos uostų, esantis daugmaž pačioje Keralos valstijos pusiaukelėje. Šios valstijos sostinė – Trivandrumas, tai senasis britiškas pavadinimas. Indijoje paskelbus nepriklausomybę nemažai vietovardžių įgavo naują skambesį: Bombėjus dabar yra Mumbajus, Kalkuta tapo Kolkata, o Kočis kadaise buvo Kočinas. Taip nutiko dėl to, kad britų kolonializmo laikais daug etninių pavadinimų buvo anglizuoti. Keralos sostinė – ne išimtis. Tikrasis Trivandrumo pavadinimas – Tiruvanantapuramas. Nagi, pirmyn, ištarkite! Taigi nors Trivandrumas yra sostinė, vis dėlto būtent Kočis laikomas regiono širdimi dėl ekonominės ir politinės įtakos, išplėtotos turizmo industrijos. Kaip tik čia planavau praleisti pirmąjį mėnesį ir kaip tik čia buvau „įkalintas“ daug ilgesniam laikui.

Mane Kočyje įkalino kurioziška sveikatos problema. Keraloje atkakliai vengiau turistinių stereotipų: akinių nuo saulės, indiškų drabužių, kurie visai ne indiški, o svarbiausia – nuolatinio vandens butelių tampymo. Niekas kitas taip Indijoje nešaukia „Turistas!“, kaip plastikinis mineralinio vandens indas rankoje. Buvau nusiteikęs kentėti dehidrataciją ir viešumoje rodytis tik kilniai gaišdamas nuo kaitros.

„Ar būdamas Indijoje geriate pakankamai vandens?“ – po mėnesio manęs ligoninėje paklausė urologas, pas kurį buvau nusiųstas dėl „nesvietiško“ nugaros skausmo. Diagnozė – inkstų akmenys. „Mmm…“ – numykiau. Kartais už įvaizdį tenka brangiai sumokėti.

Iš kitos pusės, gavau progą susipažinti su netgi trimis skirtingomis gydymo įstaigomis Kočyje – visos iki vienos maloniai nustebino profesionalumu. Nors pirmosios dvi buvo tik nedidelės vietinės klinikos, užsiimančios vien pirmine diagnostika ir pagalba, tačiau abejose tiek gydytojai, tiek ir medicinos seserys puikiai kalbėjo angliškai ir išmanė savo darbą.

Didžiausia miesto ligoninė „Medical Trust Hospital“ atskleidė man iki tol neregėtą pacientų aptarnavimo lygmenį. Jei esi užsienietis, nuo pačių pirmųjų žingsnių šioje įstaigoje pasijunti esąs Išskirtinės Svarbos Asmuo: duris atidarinėja uniformuoti pareigūnai, o personalas maloniai palydi į Tarptautinių pacientų skyrių, kuriame kiekvienas nelaimėlis iš užjūrio gauna spindinčia šypsena pasižyminčią asmeninę asistentę, o ši be jokių skrupulų padeda savo protežė įveikti visas eiles, laukiamuosius ir žmonių spūstis.

Nesąžininga? Baisingai. Patogu? Dar ir kaip. Ar graužia sąžinė? Velniškai. Ar norisi dar kartą sunegaluoti vien tam, kad susitiktum su dailiąja asistente? Truputį.

Tad Kočis – ne pati baisiausia vieta pasaulyje susidurti su sveikatos problemomis. Ne tik dėl aptarnavimo, bet ir dėl žemų kainų. Kaip ir pridera komunistinei valstybei. Vienintelis užkliuvęs dalykas buvo nerimastingas apsilankymas sanitariniame mazge. Užėjus į vidų ir stovint prie pisuaro nori nenori teko pastebėti, kad kolega iš dešinės labai garsiai šnopuodamas užsiėmė veikla ne pagal patalpos paskirtį. Apimtas lengvo šoko taikiausi kuo greičiau iš ten nešdintis, tačiau apsisukus teko susidurti su dar vienu lankytoju, kuris vidury įėjimo stovėjo nusmauktomis kelnėmis… Trūko tik George’o Michaelo. Tai – pavienis nereikšmingas įvykis, bet antrąkart mazge vis tiek nebeapsilankiau.

Kočio gatvės fragmentas.

Komunistinės spalvos
„Ar tau patinka Leninas?“ – klausia manęs varganas darbininkas. „Žinoma“, – atsakau. „O Rusija patinka?“ „Kam gali nepatikti?“ „Putinas jėga, ką?“ „Kurgi ne.“ „Che Guevara! Che Guevara!“ – į savo marškinėlius baksnoja pašnekovo kolega.

Taip atrodo tipinis pokalbis su eiliniais Keralos komunistais – juodadarbiais nustekentais vargdieniais, kurie vos sugeba angliškai suregzti sakinį. Jų išsilavinimas, akivaizdu, nėra paremtas gilesniu istoriniu supratimu – žinias apie išorinį pasaulį labai stipriai veikia partijos susirinkimų metu pateikiama informacija ir nemokami skaitiniai, kurių galima rasti komunistų būstinėse, išsibarsčiusiose po visą Kočį.

Kerala – viena iš kelių Indijos valstijų, kuriose svarbų politinį vaidmenį atlieka oficiali ir demokratiška Komunistų partija. Pirmą kartą į valstijos valdžią ji pateko 1957-aisiais ir neva tapo pirmąja demokratiniu keliu į valdžią išrinkta komunistine partija pasaulyje. Įdomu, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų komunistai nė karto nesugebėjo valdžioje išsilaikyti dvejas kadencijas iš eilės. Jų konkurentai – Indijos nacionalinis kongresas – taip pat.

„Penkerius metus duodame komunistams, penkerius Kongresui, – teigia vietiniai gyventojai. – Vis tiek nėra jokio skirtumo.“

Komunistai su tuo aistringai nesutiktų – Kerala pasižymi aukščiausiu raštingumo lygiu Indijoje, siekiančiu labai įtartinus 99 proc. (Raštingumo nereikia painioti su išsilavinimu.) Provincija pagarsėjusi gera sveikatos apsauga ir yra pristatoma kaip švytintis atsakingos ekonominės plėtros pavyzdys. Ar šie nuopelnai priklauso būtent kuriai nors politinei partijai, galima ginčytis iki visiško ideologinio apsiputojimo.

Žvelgiant plačiai, Kerala – maloni, atsipalaidavusi ir draugiška valstija, kaip ir visi Indijos pietūs. Gyventojai čia iš tikrųjų nėra įkyrūs, o pamatyti išties yra ką: šiauriniame Kanūro regione nuolatos vyksta paslaptingi „theyyam“ ritualai, kurių metu dievai įsikūnija į žmones; Kočyje visuomet galima praleisti savaitę kitą trainiojantis po vietines kavinukes ir grožintis portugalų, olandų bei britų architektūros liekanomis; Munaro kalnuose smagu pabėgti nuo kaitros ir dienų dienas klaidžioti arbatos plantacijose; pietinėje Varkaloje akis gaivina smėlėti paplūdimiai ir raudonos uolos.

Nepatyrusiam keliautojui Kerala gali tapti puikiu pirminiu tašku. Tik neužsibūkite per ilgai ir, dėl Dievo meilės, gerkite užtektinai mineralinio vandens.