Po kelerių iš eilės nuostolingų metų dauguma Lietuvos bankų pernai ir pirmąjį šių metų pusmetį dirbo pelningai. Pradėta džiaugtis, kad bankai susitvarkė su sunkumais, ir vėl sugrįžta prie pastabų viešojoje erdvėje, jog kai kurie bankai gyvena visai neblogai. Vis dėlto visų bankų savininkų nuotaikos ne tokios džiugios – ypač iš skandinaviškos kilmės akcininkų šalies bankų vadovai sulaukia priekaištų – grynasis pelnas per mažas, reikia taupyti. Ir tada vėl viešai pradedama piktintis skandinavų ar kurios nors kitos kilmės akcininkų godumu. Bet visi bent kiek investuojantys supranta auksinę taisyklę – investicijos grąža turi būti didesnė nei alternatyviosios investicijų sąnaudos. Bankų atžvilgiu nelygybė atrodo taip – nuosavo kapitalo grąža turi būti didesnė nei nuosavo kapitalo sąnaudos. Tik tokiu atveju investiciją į banką galima vadinti atsiperkančia. O ar taip yra Lietuvoje?
Per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje veikiančių bankų nuosavo kapitalo grąžos mediana siekė 12,7 proc., o tai gana neblogas rezultatas. Bet jeigu atsižvelgtume į nuostolingų metų (ypač 2009 m., kai Lietuvos bankinės sistemos grynasis nuostolis viršijo 50 proc. visos bankų nuosavybės) rezultatus, reali metinė grąža sudarytų vos 3,6 proc. Akivaizdu, kad tokia grąžos norma netenkintų nė vieno investuotojo. Bet kuris banko akcininkas, prieš 10 metų įsigijęs Lietuvos valstybės obligacijų, iš jų be jokios didesnės rizikos būtų pasiekęs ne mažesnę nei 5 proc. metinę grąžą.
Kaip ir daugumoje verslo sričių, bankinis sektorius neišvengia cikliškumo – per keliolika bankinės sistemos raidos metų atlaikyti du sunkmečiai: 1997–1998 m. ir 2008–2009 m., per kuriuos bankų nuostoliai buvo milžiniški. Pakilimas aiškiai matytas 2002–2007 m. periodu. Paskutiniais „auksinio“ laikotarpio metais Lietuvos bankų nuosavo kapitalo grąža prilygo 22,9 proc. ir negalėjo nevilioti užsienio investuotojų į bankinę sistemą. Suprantama, tokie aukščiau ilgalaikio vidurkio esantys pelningumai negalėjo ilgai tęstis.
Pasakyti, už kokią ribą nuosavo kapitalo pelningumas turi būti didesnis, nėra taip paprasta. Priklausomai nuo banko rizikos, nuosavo kapitalo sąnaudos gali svyruoti nuo 10 iki 15 proc. Tad atitinkamai ne mažesnis siekiamas ir ilgalaikis nuosavo kapitalo pelningumas. Pavyzdžiui, švedų „Swedbank“ vadovai yra viešai užsibrėžę pasiekti 15 proc. nuosavo kapitalo grąžą. Tos pačios šalies „Nordea“ banko vadovai nori pasiekti lygiai tokią pat grąžą. NASDAQ OMX Vilniaus biržoje listinguojamo Šiaulių banko pagrindiniai akcininkai iškėlę bankui tikslą pasiekti 13 proc. nuosavo kapitalo grąžą. Tad kol nevykdomi Lietuvos bankams jų akcininkų keliami tikslai, tol dabar pasiekiamų pelno rezultatų jie nenori vadinti net ir neblogais, nors grynasis pelnas absoliučia reikšme iš pirmo žvilgsnio atrodo gražiai.
Pagal dabartinę situaciją bent 10 proc. nuosavo kapitalo grąžos pasiekimas reikštų 700 mln. litų grynąjį pelną, uždirbtą Lietuvos bankų šiais metais. Pirmąjį pusmetį Lietuvos bankai uždirbo 298 mln. litų grynojo pelno, tad jiems reikės pasistengti norint priartėti prie 10 proc. ribos. Tiesa, kai kurie akylesni skaitytojai pastebės, kad praėjusiais metais Lietuvos bankų sistema uždirbo 1,1 mlrd. litų grynojo pelno. Tačiau didelė pelno dalis gauta iš anksčiau atliktų atidėjinių susigrąžinimo ir investicijų į antrines bendroves pervertinimo, o to šiais metais jau beveik nematome. Šios dienos sąlygomis pasiekti 15 proc. nuosavo kapitalo pelningumą reikštų 1 mlrd. litų grynąjį pelną – to bankų akcininkai nei šiemet, nei kitąmet, ko gero, dar neišvys.
Bankams uždirbant mažiau nei nori akcininkai, atitinkamai naudojamos paprastos pelno auginimo sąlygos – didinti pajamas ir mažinti sąnaudas. Primityvesnė yra antroji sąlyga, o pirmoji reikalauja kur kas daugiau pastangų, juo labiau kad visuomenė labiau pastebi bankų bandymus pasididinti pajamas ir atitinkamai pelną. Bankų pajamos ateina iš gaunamų palūkanų, surenkamų komisinių mokesčių ir investicinės veiklos. Atsižvelgiant į dabartinę santykinai santūrią paskolų paklausą ir didelę konkurenciją tarp bankų, tikėtis didesnių grynų palūkanų pajamų sudėtinga. Tam turi sparčiau pradėti augti paskolų portfelis, o kol kas bankai spyriojasi ir dar lėtai atleidžia rizikos vadeles. Komisinių pajamos bankuose gali augti dėl didėjančių finansinių operacijų, bet ne dėl brangesnės vienos operacijos. O sąnaudų mažinimą geriausiai jaučia skandinaviškos kilmės bankų darbuotojai – pavyzdžiui, „Swedbank“ šių metų viduryje dirbo 11,8 proc., SEB banke 4,8 proc. mažiau žmonių nei prieš metus. Tiesa, mažesni bankai neskuba taip mažinti žmonių skaičiaus.
Vienas iš daugumai gerai žinomų būdų, kaip užauginti investicijos pelningumą, – padidinti skolos naudojimo lygį. Šis siūlymas artimiausiu metu netiks daugumai bankų vadovų. Prasidėjus Bazelio trečiojo reikalavimų paketo įgyvendinimui, bankams reikės tapti atsargesniems ir turėti didesnę nuosavo kapitalo bazę, tad ir agresyvumo didinimas bankinėje rinkoje tampa ribotas. Tai dar viena priežastis, verčianti bankų akcininkus nerimauti dėl jų bankų pelningumo perspektyvos.
Kaip jau minėta, bankų verslas yra ciklinis ir jo pelningumas po kelerių metų turėtų sugrįžti į pakankamai neblogą lygį kartu su visos šalies ekonomikos raida. Tačiau artimiausiu laikotarpiu akcininkai neturės progų pernelyg džiaugtis bankų rezultatais, o parduoti banką brangiau nei jo nuosavo kapitalo vertė išliks rimtu iššūkiu.
