Prieš pat Londono olimpinių žaidynių pradžią Graikijos šuolininkė į tolį Voula Papachristou buvo pašalinta iš savo šalies olimpinės rinktinės. To priežastimi tapo socialiniame tinkle „Twitter“ lengvaatletės paskleistas rasistinis juokelis. „Kai Graikijoje tiek daug afrikiečių, Vakarų Nilo uodai gali maitintis namuose paruoštu maistu“, – parašė sportininkė ir neteko bilieto į Londoną.
Socialiniai tinklai pastaruoju metu tampa viena svarbiausių komunikacijos formų. Ne išimtis ir sportininkai, kurie asmenines paskyras „Facebook“ ar „Twitter“ tinklalapiuose naudoja kaip artimo bendravimo su savo gerbėjais priemonę. Tačiau kartais toks tiesioginis kontaktas sportininkams padaro meškos paslaugą.
Pavyzdžiui, praėjusį sezoną buvęs Kauno „Žalgirio“ legionierius Ty Lawsonas įsivėlė į konfliktą su sirgaliais po „Twitter“ paskyroje paskelbtų neigiamų atsiliepimų apie komandos treniruotes. Tada viskas baigėsi beveik atvirais paties krepšininko grasinimais fiziniu susidorojimu.
Tokie pavyzdžiai leidžia daryti dvejopas išvadas. Socialiniai tinklalapiai neabejotinai padeda sukurti artimesnį ryšį tarp sportininkų ir sporto mėgėjų. Jie gali bendrauti tiesiogiai, gerbėjai gali matyti, pavyzdžiui, kur ir kaip jo mėgstamas sportininkas praleido atostogas ar kaip atrodo pastarojo namas. Gerbėjams, kurie stebi sportininko asmeninę paskyrą, susidaro įspūdis, jog jie pažįsta savo numylėtinį. Be to, kiekvienas gali išsakyti savo nuomonę apie sportininko poelgį ar posakį. Kur dar sirgalius ir sportininkus gali sieti toks glaudus ryšys?
Kita vertus, reikia pripažinti amžiną tiesą – nebūna namų be dūmų. Ten, kur yra įmanomas toks bendravimas, visuomet įsižiebia aistros, nes sportininkas apie vieną ar kitą dalyką turi savo nuomonę, o sirgalių (ypač tų, kurie aktyviai naudojasi socialiniais tinklais) pareiga dažniausiai yra turėti savo įsitikinimą apie visus be išimties dalykus. Tad graikės V. Papachristou ar buvusio žalgiriečio T. Lawsono pavyzdžiai, galima teigti, yra chrestomatiniai. Graikijos sportininkė po savo žinutės buvo apšaukta rasizmą propaguojančia naciste, o amerikietis Kauno klubo sirgalių buvo vadintas tinginiu, nesistengiančiu dirbti komandai ir laukiančiu, kad kuo greičiau pasibaigtų NBA lokautas (T. Lawsonas „Žalgiriui“ atstovavo iki NBA lokauto pabaigos).
Esant tokioms situacijoms kaltos greičiausiai abi pusės. Sportininkai turėtų puikiai suprasti, jog šioje technologijų eroje viskas, ką jie pasako ar padaro, tuoj pat bus paviešinta. Todėl kaip vieši asmenys jie neabejotinai turi jausti atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus. O V. Papachristou paleistas juokelis buvo mažų mažiausiai dviprasmiškas. Ar skirta bausmė buvo per daug griežta? Galbūt, tačiau Graikijos olimpinės delegacijos vadovas Isidorosas Kouvelosas pataikė kaip pirštu į akį sakydamas, jog sportininkai į olimpines žaidynes važiuoja ne tik kovoti dėl aukso, bet ir aukštinti olimpines vertybes. O rasistinė žinutė – toli gražu ne olimpinių vertybių perlas.
Tuo tarpu sportininkai tokiomis provokacinėmis žinutėmis nori pasidaryti sau reklamą. O jei pradedi kurti reklamą sau, tave daug lengviau pastebės tie, kurie kuria reklamą kitiems. Tai reiškia, kad reklamos sutartys šiandien priklauso ne vien nuo pasiekimų sporto varžybose, o ir nuo to, kokį įvaizdį sportininkas susikuria socialiniuose tinkluose, kur jį mato kiekvienas to norintis.
Lietuvių sporto atstovai, nors daugelis jų ir turi paskyras „Facebook“ ar „Twitter“ tinkluose, aktyvumu gerokai atsilieka nuo savo kolegų iš užsienio. Ir ne vien dėl to, kad, tarkime, Kobe Bryantą ar Usainą Boltą stebi gerbėjai iš viso pasaulio, o Linas Kleiza ir Rūta Meilutytė labiau svarbūs savam kiemui. Užsienio sporto žvaigždės vis dar labiau supranta, kad tai, kaip tu elgiesi interneto platybėse, didina arba mažina tavo gerbėjų būrį. Juk tas pats Sonny Weemsas buvo kone nešiojamas ant rankų po to, kai „Twitter“ puslapyje pažadėjo, kad nepaisant traumos grįš į Kauną LKL finalo serijos metu palaikyti „Žalgirio“. Ir nesvarbu, kad negrįžo. Svarbiausia – kaip sportininkas jautė, kada ir ką reikia pasakyti. Tiksliau, parašyti.
Gerbėjai ir interneto vartotojai vis dar nesugeba nusibrėžti tos ribos tarp sportininko kaip viešo ir sportininko kaip privataus asmens. Kartais susidaro netgi komiškas įspūdis, kai kiekvienas stengiasi pakomentuoti sportininko parašytą žinutę galvodamas, kad jo nuomonė yra lemiama ir teisinga. Todėl kartais toks bendravimas baigiasi panašiai į T. Lawsono atvejį.
Laikai, kai gerbėjai prie sportininkų galėjo prieiti tik per specialiai organizuojamus susitikimus po varžybų ar sezono pradžioje, baigėsi. Dabar kiekvienas gali parašyti sportininkui žinutę ir išsakyti savo nuomonę apie Antano Kavaliausko prabangų automobilį ar apie naujas Dwyane’o Wade’o kelnes beveik tiesiai sportininkui į akis. Naujosios technologijos trina visas ribas, tačiau tiek sportininkai, tiek gerbėjai turi rasti tokią bendravimo formą, kad panašūs į minėtuosius atvejai kartotųsi kuo rečiau.
