Nors „namų darbai“ prieš kelionę, rodos, buvo atlikti – susidarytas maršrutas, peržvelgti turistiniai vadovai, vos atvykęs į Briugę ir Gentą vis tiek pasitikrini žodžio „nuostabu“ reikšmes. Matyt, todėl kalbėti apie šių dviejų miestų žavesį be subjektyvių apibūdinimų – naivu.
Į Belgiją, tiksliau į Briugę ir Gentą, nuvedė keli visiškai skirtingi impulsai: seniai nematyti draugai ir Leonido Donskio knyga „Mažoji Europa“, kurioje nešykštint susižavėjimo epitetų aprašyti šiedu miestai. Derėtų pradėti pagal alfabetą. Briugė – Šiaurės vakarų Belgijos miestas, garsėjantis viduramžių architektūra arba tiesiog vykusiai sustabdyta istorijos akimirka, kuria mėgautis galima užsikandant belgišku šokoladu ar degustuojant dešimtis alaus rūšių.
Briugė – Belgijos „Mis tobulybė“
Šis Flandrijos miestas pirmiausia įrodo, kad vadinti Europą senosios kultūros lopšiu derėtų žvelgiant ne tik pietų kryptimi, bet ir šiauriau. Amatais ir prekyba senovėje garsėjusio miesto architektūrą juosia kanalų tinklas, kuris lemia, kad dailioji Briugė neretai pavadinama Šiaurės Venecija. Vaikštant jos gatvelėmis atrodo, kad ir kiekvienas Briugės gyventojas puikiai žino savo miesto vertę, tad ir „privačioji“ Briugė (kiek akis užmato žvelgiant į vietinių namus ir vogčiomis žvilgčiojant į langus, kurie, beje, nėra kruopščiai uždangstyti) lygiai tokia pat žavi ir neišsišokanti iš bendro konteksto.
Iš nugludintų namų siluetų išnyra XIII–XVI a. Švč. Mergelės Marijos bažnyčios varpinės bokštas, kurio smailė, siekianti 122 metrus, laikoma antruoju aukščiausiu plytų bokštu pasaulyje. Šioje bažnyčioje galima išvysti Michelangelo šedevrą – „Madonos su kūdikiu“ skulptūrą. Sakoma, kad tai vienintelė šio genijaus skulptūra, išvežta iš Italijos dar menininkui gyvam esant. Besidomintiems menu, ypač tapyba, Briugė svarbi kaip miestas, kuriame kūrė Šiaurės Renesanso atstovas Janas van Eyckas, vokiečių kilmės, bet Belgijoje gyvenęs ankstyvosios tapybos meistras Hansas Memlingas, įstabius religinės tematikos darbus tapęs Janas Provostas, lakios vaizduotės kūrėjas Hieronymusas Boschas ir daugelis kitų. Jų darbų gausu Briugės muziejuose, kuriuos meno mėgėjai turi įtraukti į savo kelionės „būtina pamatyti“.
Akivaizdu, kad įvairių patyrimų tiek kūnui, tiek sielai siūlanti Briugė – mėgstama turistų. Čia skrybėlėti vadeliojai juos vežioja senovinėmis karietomis, o centrinėje aikštėje „Grote Markt“ per turistų spiečių bergždžia rasti tinkamą kampą nufotografuoti jos simbolį – XIII a. menančią varpinę. Iš tiesų vasarą gali dažniau pamatyti kuprinėmis ir fotoaparatais nešinus užsieniečius nei pačius belgus. Nors vos išsukęs iš paties centro, kitaip tariant, pačių „turistiškiausių“ gatvių, atsiduri tylesnėse, dailiose gatvelėse, kuriose savo gyvenimus ramiai, beveik kaip lietuviškame posakyje, gyvena belgai.
Kalbant apie Briugę svarbu palikti vietos ir skrandžio malonumams. Šiame mieste lieka patenkinti ir patys didžiausi alaus gurmanai – čia jiems siūloma paragauti arti šimto skirtingų alaus rūšių, kuris, beje, kaip ir pats miestas – istorinis – gaminamas senas tradicijas išlaikiusiose alaus daryklose. O kur dar kvapnios šokolado parduotuvės, kurios, nesibaimindamos konkurencijos, „sušoka“ ir į vieną gatvę. Ko verta ta akimirka, kai šokolado „Leonidas“ parduotuvėje inteligentiškos išvaizdos ponas baltomis pirštinaitėmis į dėžutę po vieną dėlioja pasirinktus saldainius, po kiekvieno piršto bakstelėjimo į saldumynus sakydamas: „Puikus pasirinkimas, madmozel.“
Didžioji Gento mįslė
Visai netoli Briugės verta aplankyti kiek mažiau turistų mindomą Gentą, kuris dažnai linksniuojamas greta savo estetiškosios kaimynės ir palieka įspūdį kaip ne mažiau gražaus, bet tiesiog „realesnio“ miesto. Kultūros, istorijos, belgiškų gastronominių gėrybių ir jaukumo Gentas nėmaž nestokoja.
Gentas – taip pat istorinis miestas. Jį galima aprėpti užlipus į XII–XIII a. Flandrijos grafų Gravensteen pilies bokštus, nuo kurių atsiveria nuostabi panorama. Grafų pilis atkuria to meto pilies gyvenimo vaizdą ir gana kraupokas realijas. Joje, pavyzdžiui, esama viduramžių kankinimo įrankių kolekcijos.
Įspūdinga ir įdomi XIII–XV a. Šv. Mikalojaus – pirklių ir keliautojų globėjo – bažnyčia, kurios koplyčios pirklių klestėjimo laikais priklausė skirtingoms gildijoms. Tačiau įspūdingiausia ir žymiausia šventovė mieste – šv. Bavono katedra, kurioje išstatytas savo laikotarpį pranokstantis brolių Jano ir Huberto van Eyckų altorius, iki šių dienų išliekantis viena didžiausių tapybos mįslių. Iki šiol spėliojama, kas pavaizduota trijų su puse metrų aukščio ir daugiau kaip penkių metrų ilgio kūrinio centre – ar Dievas Tėvas, ar Dievas Sūnus.
Gente, kaip ir Briugėje, rikiuojasi šokolado parduotuvėlės, alaus barai, belgiškų vaflių vežimėliai, o pro restoranų langus ir duris sklinda midijų aromatas. Įdomu tai, kad net ir šios jūrų gėrybės Belgijoje gali būti pateikiamos su kiekvienoje maitinimo įstaigoje ruošiamomis gruzdintomis bulvytėmis. Senamiesčio gatvėse prekeiviai siūlo paragauti ir „Gento nosių“ – kūgio formos saldainių su uogomis, kurių vieną suvalgius širdis apsąla bent kelioms valandoms.
Išties, atrodo, kad Gente verda kiek miesčioniškesnis gyvenimas ir istorinių paminklų pavėsyje daugiau jaučiama šiandiena. Štai visai greta senamiesčio širdies galima rasti didelę, sandėlį primenančią vaisių ir daržovių parduotuvę, kurią Briugės senamiestyje įkomponuoti būtų sunku. Kai kuriems šis miestas net pranoksta iki tobulumo iščiustytą Briugę. Tačiau ne vienas kelionių aistruolis šioje vietoje pasakytų pastabą – lyginti miestus ir šalis – blogo tono ženklas keliautojui.
