Dviem Panevėžio pataisos namuose bausmę atliekančioms moterims, kurių bateliuose darbuotojai liepos mėnesį rado kvaišalų, neteks išmesti apgadintos avalynės. Ją sutaisys viena iš trijų jų likimo draugių, dirbančių avalynės taisytojomis.
Avalynės taisykla būtina
Jos gelbsti visoms nuteistosioms, kurių apavas suplyšo, prakiuro ar liko be pakulnių, užtrauktukų, dirželių, sagčių.
„Čia, kalėjime, galima sutaupyti batų. Juk nevaikštai tiek, kiek laisvėje“, – padarė išvadą didžiąją gyvenimo dalį už grotų praleidusi 47 metų Edita Triškienė.
Jaunystėje batsiuvės specialybę įgijusi moteris laisvėje niekada nedirbo pagal specialybę, nes joje ilgai ir neužsibūdavo. Pirmą kartą į kalėjimą patekusi dar 1985-aisiais, ji su pertraukomis jame sėdi iki šiol.
Pataisos namuose E.Triškienė daug metų dirbo siuvykloje, bet pašlijus sveikatai pasiprašė avalynės taisytojos darbo. Batus ji taiso pastaruosius septynerius metus su neilgomis pertraukomis. Į laisvę išėjusi priklausomybę nuo alkoholio turinti šiaulietė netrukus vėl grįžta atgal.
Pastarąjį kartą ji grįžo prieš keturis mėnesius – buvo nuteista už plėšimą. E.Triškienei dar liko kalėti beveik dveji metai.
„Normaliam žmogui, matyt, atrodo daug. Man – ne“, – tvirtina ji.
E.Triškienė džiaugiasi gavusi ketvirtį etato batų taisytojos darbo. Tai – galimybė šiek tiek užsidirbti ir greičiau prastumti laiką. Moteris norėtų dirbti visą dieną, tačiau supranta, kad kišenės dydžio batų taisyklą turi dalintis su kitomis dviem nuteistosiomis. Darbo nėra daug, tad meistrės keičiasi pamainomis.
Nors nelaisvėje esančios moterys batų greitai nenunešioja, Pataisos namų direktoriaus pavaduotoja Regina Stankuvienė sakė, kad batų taisykla yra labai reikalinga. Priešingu atveju nuteistosioms tektų avėti kalėjimo išduota avalyne arba prašyti artimųjų vis naujų batų.
Madų labai nesivaiko
Mažytėje batų taisykloje E.Triš-kienė triūsia su pačiais elementariausiais įrankiais: adata, žirklėmis, plaktuku, klijais. Dar yra specialus stovas taisomam batui užmauti. Visu tuo pasirūpina Pataisos namai, o medžiagos – dirbtinės ar tikros odos lopai, užtrauktukai, pakulnės ir kitos jau yra pačių nuteistųjų reikalas.
E.Triškienė tikina, kad tai – ne problema. Ji susirenka nuteistųjų nebenešiojamas rankines, senas šlepetes, jas panaudoja lopams, o gumos pakulnėms ar užtrauktukų randa vadinamajame kalėjimo sandėlyje.
„Stengiuosi batus sutaisyti kuo gražiau, juk moterims svarbu, kaip jų apavas atrodo. Jeigu turėčiau specialią siuvimo mašiną, bepigu būtų dar dailiau sutaisyti“, – pasakojo E.Triškienė.
Anot jos, dauguma nuteistųjų dėvi patogią avalynę: sportinius batelius, šlepetes, žiemą apsimauna pusilgius batus ar ilgaaulius.
Bet tiek jų tereikia – pereiti iš vienos patalpos į kitą.
Reta kuri dieną stipena avėdama aukštakulnius. Juos moterys paprastai aunasi eidamos į pasimatymus.
Pavarčiusi moteriškus žurnalus, E.Triškienė priėjo prie išvados, kad Pataisos namuose kalinčiosios, išskyrus vieną kitą, dėvi senamadišką avalynę.
„Čia niekada nemačiau tokių įmantrių basučių su platforma, ryškiaspalvių batelių, kaip žurnaluose. O ir kam jų reikia? Bangiai kainuoja, kur su jais staipysies“, – kalbėjo ji.
Batų taisytoja pažymėjo, kad pagal batus galima nesunkiai atspėti nuteistosios materialinę padėtį. Tos, kurių neremia artimieji, juos nešioja tol, kol visai suplyšta – vis eina į taisyklą.
Taisymo paslaugos nuteistosioms nieko nekainuoja.
E.Triškienei neteko išgirsti klientės pretenzijų dėl netinkamai sutaisytų batų.
„Man moterys prineša taisyti daug batų. Matyt, mano darbo „nebrokija“, – svarstė ji.
Laisvėje norėtų rinkti dviračius
Avalynės taisytojos diplomas – ne vienintelis, kurį turi E.Triškienė. Nelaisvėje ji įgijo statybininkės, siuvėjos, sukirpėjos, virėjos, gėlių pardavėjos-floristės specialybes. Tačiau laisvėje jų nepritaikė.
„Alkoholis mane žudo. Per gėrimą iš kalėjimo neišeinu. Kai pagalvoju, kad gražiausius metus praleidau už grotų, net širdį suspaudžia“, – prisipažino batų taisytoja.
Moteris turi du suaugusius sūnus, jie gyvena užsienyje. Paklausta, ar vaikai ją materialiai remia, papurtė galvą. „Aš ir neprašau“, – paaiškino.
Prieš ketverius metus E.Triš-kienė pirmą kartą ištekėjo. Per tą laiką su vyru ji gyveno tik 10 mėnesių – kitus buvo nelaisvėje.
Kai šiemet buvo nuteista už plėšimą, supykęs vyras jau norėjo skirtis, bet žmonai vargais negalais pavyko ji perkalbėti.
„Laimei, atleido. Bet pasakė: paskutinį kartą. Labai geras žmogus, lanko mane kas mėnesį. Nenoriu jo nuvilti“, – teigė E.Triškienė. Ji lanko anoniminių alkoholikų grupę.
Batų taisytoja puoselėja svajonę gauti dviračių rinkėjos darbą vadinamajame kalėjimo fabrike.
Nuteistoji svarsto, kad išėjus į laisvę jai lengviau būtų įsidarbinti Šiaulių dviračių gamykloje.
„Taisyti batus man labai patinka, bet tokio darbo laisvėje negausiu“, – mano ji.
Nebeturi elektrikių ir santechnikių
Pataisos namuose nuteistosios viena kitai teikia daug kitų paslaugų, ne tik taiso batus. Įstaigos virtuvės personalas, pradedant vyriausiąja vyrėja ir baigiant indų plovėja, yra kalinės. Tik valgyklos vedėja yra samdoma darbuotoja.
Siuvėjos amatą įvaldžiusios nuteistosios taiso drabužius, kirpėjos – apkerpa, nudažo plaukus. Beje, šiuo metu Pataisos namų kirpykloje dirba profesionali, patyrusi kirpėja, laisvėje turėjusi savo grožio saloną. Moterys tikina, kad jos rankos auksinės.
Nuteistosios taip pat dirba valytojomis. Turinčiosios apdailininkės specialybę remontuoja patalpas. Ūkvedė-darbų skirstytoja – taip pat nuteistoji. Už šiuos darbus moterys gauna atlyginimą.
Tarybiniais laikais kalėjimui, kai čia bausmę atlikdavo apie 1000 moterų, nereikėjo samdyti ir santechnikų, elektrikų, mechanikų – šių specialybių darbuotojų atsirasdavo tarp nuteistųjų.
Daug metų Pataisos namuose dirbanti R.Stankuvienė sakė, kad tuomet nebuvo tiek daug nuo alkoholio ar kvaišalų priklausomų moterų, kiek yra dabar.
„Nuteistosios nuolat pabrėžia, kad nori dirbti, prašo darbo. Jeigu jo būtų tiek, kiek būdavo anais laikais, nebebūtų kam dirbti. Ne todėl, kad dabar tris kartus mažiau nuteistųjų, o dėl to, kad dabar kitas kontingentas“, – paaiškino R.Stankuvienė.
Inga SMALSKIENĖ, Sekunde.lt
